Nesutiksite. Tai patvirtina aistrų uraganas ir sovietinių hormonų audra, kuri sukilo dėl J. Marcinkevičiaus numatomo pagarbinimo skulptūrinio omažo būdu.
Skulptūra (arba antkapinis paminklas mamutei, kurią visi pamilo po mirties) lietuviui yra bendravimo su atmintimi ir aplinka būdas. Taip nebuvo visada: to išmokė penki sovietiniai dešimtmečiai, pavertę Lietuvą tikra Šiaurės Turkmėnija. Tik mauzoliejaus su marinuotu numirėliu neįrengėme kaip Maskvoje – nors lietuviai, važiuojantys į Rusijos sostinę, noriai stovėdavo eilėse prie kostiumuoto lavono ekspozicijos. Slapčia galvojo: o, kad taip tėvuką pakavojus Panemunėje, kaip visi kaimynai pavydėtų!
Dabar paminklai yra lyg naujųjų stabmeldžių kulto simboliai, o paminklinės lentos – tarsi Mozės akmens plokštės su Dievo įsakymais, gautos jau nebe Sinajaus kalne, o savivaldybės dirbtuvėse.
Šių dienų stiprus geismas pastatyti J. Marcinkevičiui paminklą yra dėsningas: sovietinės sąmonės dinozaurai nori pagerbti sovietinį Lietuvos poetą labiausiai sovietiniu būdu.
Šiandien susitvardysiu neaiškinęs, kodėl J. Marcinkevičius – išties sovietinis poetas, nepaisant jo prisijungimo prie naujosios Lietuvos kūrimo Atgimimo metais (konjunktūrą ir vėjo kryptį poetas išmanė).
Jei norite suprasti, kur buvo J. Marcinkevičiaus gilus sovietiškumas, mokykitės dirbti su šaltiniais. Apie jį neseniai rašė „Šiaurės Atėnuose“ Vytautas Toleikis, o 2019 metais dr. Nerija Putinaitė išleido knygą, nemenkai tuomet keiktą ir smerktą – „Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“.
Kodėl tada taip aršiai ginamas J. Marcinkevičius – kartu su kitais kolaborantais ir laisvės pardavėjais: Salomėja Nėrimi, Petru Cvirka, Liudu Gira, jau nekalbant apie Kostą Kubilinską? Apie pastarąjį daug kas kalba: „nežinau ten tos politikos, bet jo eilės vaikams – nuostabios, mano vaikystės dalis.“
Gerai tuomet, kad turėjote vaikystę, nes K. Kubilinsko dėka kai kurie vaikai tėvų nebeturėjo. Salomėja Nėris šlovino Josifą Staliną ir sėmė saujomis premijas, honorarus ir „liaudies deputatės“ algą, o jos garbinamo J. Stalino budeliai vežė, šaudė ir kankino Lietuvos žmones.
Taigi – kodėl tokia rezistencija ir praeities gynimas?
Pažiūrėkite, kas gina.
Rašytojų sąjunga, institucinis sovietų palikimas (komunistų valdžios sumanytos ėdžios lojaliems intelektualams: su pagerintais butais, poilsinėmis, specialiomis parduotuvėmis – paskaitykite prisiminimus, surašytus komunistų peniukšlio Juozo Baltušio, kaip jis melžė sovietinį gėrį) – štai sovietinės nostalgijos ir reakcingo sovietmečio gynimo bastionas.
Kažkada, Atgimimo laikais, reakcingiausia ir dantimis į praeitį labiausiai besikabinanti klasė buvo pedagogai, kurie iki paskutinio momento medžiojo mokyklose trispalves, Sąjūdžio ženkliukus ir paknopstomis bėgo nukabinti nuo skelbimų lentos „Sąjūdžio žinių“ – kol pamatė, kad valdžia pasikeitė, apsivertė ore, pakeitė kailį ir uoliai ėmė leisti visu garsu „Tautinę giesmę“. Istorija kartojasi: dabar Rusijoje ta pati, tik kitokia kalba kalbanti, mokytojų padermė rungtyniauja, kas pirmas pamatys ir įskųs antikarines nuotaikas.
Nėra labiau marinuoto ir į praeitį įsikabinusio kūrėjo, negu kūrėjas su antspauduotu nario bilietu ir valdžios patvirtintu statusu. Vladimiro Lenino (to paties, kuris marinuotas guli Maskvoje) sumanymas pavyko: „Profsąjungos – komunizmo mokykla“.
Sovietų Sąjungos nebeliko, Petro Cvirkos stovylą nukėlė, net nuo Žaliojo tilto nurioglino paminklus okupantams ir prievartautojams, bet tvirčiausiai susicukravęs granitas yra širdyse ir kietose galvose, pabalnotose taukuotais akiniais, apsuktais lipnia juosta, ir to granito plikomis rankomis nepaimsi.
Tos inteligentijos specialiosios pajėgos užgrūdintos nuožmiose kovose dėl pagerinto išplanavimo butų (Žvėryne ir Mildos gatvėje Antakalnyje), paskyrų automobiliams „Žiguli“ ir „Volga“, talonų kailiniams ir avikailiams, dėl galimybių gydytis specialiose poliklinikose ir gauti ikrų prieš Naujuosius Metus, dėl pakvietimų vaikučiams į pagerintą Centro Komiteto eglutę su labai geromis dovanėlėmis – ir ta inteligentų zonderkomanda neatiduos jums Justino Marcinkevičiaus, nes jis yra jų lauko vadas, kovos generolas.
Atkreipkite dėmesį, kaip tuos veikėjus iš praeities erzina, pavyzdžiui, leidybos praktika: šiais laikais juk leidžia tas knygas, kurios perkamos, o anais laikais buvo kūrybinių sąjungų nariai, nusipelnę meno veikėjai, liaudies artistai, premijų laureatai – ir jie gaudavo tiražus, vertimus į rusų ir uzbekų kalbas (kuo daugiau kalbų, tuo aukštesnis statusas rašytojų nomenklatūroje). Dailininkai gaudavo parodų sales ir dalyvavimą parodose užsienyje.
Ir, žinoma, geriausieji galėjo džiaugtis kūrybinėmis komandiruotėmis į „kapitalistines šalis“: gerai tarnauji savo valdžiai – gali džiaugtis tuo pasauliu, kuriuo valdžia kitiems džiaugtis neleidžia. Kol sovietiniai žmonės rikiavosi eilėje prie kanopų, J. Marcinkevičius sėmėsi įkvėpimo priešo teritorijoje.
Kaip mąsto valdžios apglobotos kūrybinės pajėgos, patyrėme prieš kurį laiką: nusipelniusi aktorė, pakviesta į Lietuvos Prezidento dvarą, buvo paklausta, ką kalbės su Prezidentu. Džiugiai pasidalijo: prašys didesnių algų teatre!
Ar galite įsivaizduoti kokį Brodvėjaus aktorių, susitinkantį su JAV prezidentu ir prašantį didesnės algos miuzikle?
Būtent todėl jų mėgstamiausias šūkis įžūliam jaunimui: „nesusireikšmink!“ Žinok savo vietą.
Žaliu jaunimu jie laiko bet ką, kas nėra apsivilkęs taukuotu „Lelijos“ kostiumu ir pasirišęs seno sovietinio kaklaraiščio (irgi taukuoto) – to paties, su kuriuo dar jo senelį, buvusį stribą, šarvojo 1976 metais.
Sovietmečio kūrybinių dvariškių luomas, seniai praradęs gebėjimus ką nors paklausaus ir patrauklaus sukurti, prie šiuolaikinio žaidimo menkai pritapęs (fondų gręžti jie negali, bet ne dėl ideologinių stabdžių, o todėl, kad nemoka jokių kalbų, išskyrus rusų, apie užsienį žino iš 1985 metų žurnalų „Vokrug sveta“ ir nesugeba laidiniu telefonu VEF su sukamu disku prisijungti prie interneto), dabar nukreipia energiją įprasta linkme.
Jie kovoja su bet kuriomis statybomis, ypač parduotuvių pastatų, piktai gina visus medžius nuo nupjovimo (medžiai jiems yra sakralinės dievybės, ir ne tik todėl, kad primena jų pačių medinę prozą) ir inicijuoja paminklus, kurie maloniai primena jiems kapus ir garsųjį Rašytojų kalnelį, kuris yra kaip Alyvų kalnas ateistams.
Žinote, tegu jie stato tą paminklą, jei tik nori. Žmonės turi būti budrūs, ir tokie paminklai, kaip ir tebestovinti gimnazija Salomėjos Nėries vardu, primins daugeliui, kaip giliai įsiskverbusios sovietinių piktžolių šaknys į tiek daug iškentusią Lietuvos žemę.
