Galiu išvardyti kelis, jei kuris pamiršote ar skaitote vos du ar tris mano tekstus kas savaitę, kai ką praleisdami.
Aš manau, kad negalima parduotuvėms, prekybos centrams, komercijos gigantams, tinklams ir kitiems prekeiviams drausti veikti sekmadieniais. Kam nepatinka dirbti sekmadieniais, gali nedirbti sekmadieniais ir susirasti darbą, kuriame reikia dirbti nuo pirmadienio iki penktadienio. Jei kas nors sako, kad taip yra Vokietijoje, gali pradėti mokytis vokiečių kalbą jau dabar ir ten keltis gyventi.
Aš manau, kad negalima versti restoranų privalomai ir nemokamai nešti lankytojams geriamą vandenį iš čiaupo, nes niekas restoranams nemokamai stiklinių ir stalų (nei kėdžių) neperka. Jei kas nors sako, kad kažkur užsienyje taip būna, tai aš jums pats atnešiu nemokamo vandens, o paskui atnešiu sąskaitą su 25 proc. priskaičiuotais arbatpinigiais, kaip užsienyje. Gerai pagalvokite, ar to norite.
Taip pat esu įsitikinęs, kad negalima riboti alkoholio pardavimo sekmadieniais ar bet kuriomis kitomis dienomis (Rugsėjo pirmąją apskritai turėtų būti alus puse kainos, o pedagogams – nemokamai) – bent jau tol, kol praradę ribas pagiežingi asmenys ir toliau gali pirkti žiurkių nuodus be apribojimų ir be asmens dokumento ir mėtyti užnuodyto pašteto gabalus, nes mano, kad naikinti šuniukus tolygu miesto tvarkymui ir gerbūvio puoselėjimui. Jeigu galėjome uždrausti degtinės pardavimą jogurto indeliuose, gal galima būtų bent jau mirtinų nuodų prekyba pasidomėti?
Ir dar aš manau, puiku, kad Lietuva – nors ir per vėlai, nors ir per sunkiai, nors ir per nežmoniškas labdaringos organizacijos „Tušti narvai“ ir jos nuostabios, atkaklios ir drąsios vadovės Gabrielės Vaitkevičiūtės, kuri kovėsi nesustodama ir nepailsdama, pastangas – sugebėjo uždrausti nuo 2024 metų kailinių žvėrelių fermas.
Apie tai rašiau dar pavasarį, kai Seimas nebuvo apsisprendęs: „Užkalnis: tylus laiškas Seimo nariams“.
Tąsyk rašiau, ir tai nebuvo malonus skaitymas niekam: „Kai sąjungininkai laimėjo Antrąjį pasaulinį karą 1945 metais, jie uždarė mirties stovyklas nepriklausomai nuo to, kad ten dirbo daug žmonių ir iš ten parsinešdavo algą kas mėnesį. Dirbo prižiūrėtojais, ginkluotojais sargybiniais, dujų kamerų ir krematoriumų operatoriais, kiti iš nužudytų žmonių lupo auksinius dantis ir kirpo jų plaukus, rūšiavo jų akinius ir drabužius, o dar buvo medikai, kurie vykdė eksperimentus su kaliniais, skiepydavo jiems mirtinas ligas arba sukeldavo kankinančius odos uždegimus įvairiais chemikalais. Visi tie žmonės, pasibaigus karui, neteko darbų ir turėjo susirasti kitą užsiėmimą. (…) Kailių fermose Lietuvoje šiandien irgi dirba žmonės, kurie žvėrelius daužo, spardo, kankina neapsakomais būdais ir dusina industrinėse dujų kamerose (kančios nesvarbu, svarbiausia, kad nebūtų pažeistas kailis). Sužaloti gyvūnai kenčia narvuose, gyvi pūva ir praleidžia visą likusį iki nužudymo gyvenimą skausme.“
Šokiruoti? Jūs dar tų vaizdo įrašų nematėte.
Tačiau šiandien aš atsisėdau rašyti apie tai, kaip kartais vienu judesiu galima sutvarkyti probleminę reputaciją. Ne, aš ne apie save (gana apskritai apie mane rašyti, yra ir kitų žmonių Lietuvoje).
Įstatymas priimtas. Kailininkai nepasidavė ir dar tikėjosi paveikti šalies vadovą, kad tas atmestų įstatymą.
Tai buvo toks Prezidento elgesys, kokio mes laukėme ne vienus metus. Negaliu sakyti, kad G. Nausėda visur ir visada buvo nedalyvaujantis, aptakus ar perdėm diplomatiškas – buvo visko. Pagaliau, tenka prisiminti, kad jis yra ne tik man patinkančių ir pritinkančių, bet visų Lietuvos žmonių, net ir kroksuotų celofanų, šeimų maršo, skiepų priešų ar atvirai vatinių pažiūrų lukašenkinių apologetų prezidentas.
Mačiau neseniai filmuotus kadrus apie Latvijos sostinėje besidraskančius Ukrainos nekentėjus ir Vladimiro Putino palaikytojus (daugelis jų ligi šiol tebebendrauja V. Putino kalba ir latviškai kalbėti nesiruošia, rėkdami į kamerą prakeiksmus „Ukrainos nacistams, banderovcams ir nusikaltėliams“ ir sakydami, kad seniai jau reikėjo tuos ukropus patvarkyti) – kraupu, žinoma, bet dar baisiau yra suvokti, kad tie žmonės irgi yra Latvijos ir Europos Sąjungos piliečiai, o valdžia turi dirbti – ir dirba – taip pat ir jiems. Tai yra priežastis, kodėl aš negaliu būti politikas.
Mat, jei valdžia dirba tik tiems, kas jai patinka ar naudingi, turime Rusijos Federaciją.
Be to, G. Nausėdos žodžiai ir poelgiai dėl Ukrainos buvo beveik visada tikslūs, iškalbingi ir ryžtingi, o jo reputacija užsienyje (kartu su Lietuvos reputacija) yra neregėtai aukštame lygyje. Maža yra šalių, kuriomis dar nenusivylė pavargusi, iškankinta, nukraujavusi ir tebesikaunanti Ukraina (nuo Prancūzijos, Vokietijos, JAV iki net Lenkijos), o Lietuva yra viena jų ir Lietuvos prezidento indėlis šiuo klausimu – labai didelis.
Dabar, kai G. Nausėda parodė stuburą, vienu metimu pelnė net ne politinį tritaškį, bet tiesiog tris šimtus taškų, lyg būtų sviedęs kamuolį iš kito aikštelės galo, tiesiai į lanką. Šmaukšt ir yra.
Skeptikai galės daug kalbėti apie tai, kad sunku nebuvo, kad kailių fermų pabaiga Lietuvoje jau neišvengiama ir kad Prezidentas nesunkiai susirinko didelį bonusą, nuskynęs žemai kabantį, prisirpusį ir kitų, o ne jo prisirpintą vaisių. Ir kad tai – labai populiarus žingsnis, nes pamatinį humanizmą prisimenančių ir žinančių žmogiškąją prievolę padėti ir apginti silpnesnius už save Lietuvoje tikrai daugiau nei žmonių, žvelgiančių į kančias tuščiomis pragaro parankinių akimis.
Tačiau, bet kuriuo atveju, kartais labai svarbu atsirasti reikiamu metu reikiamoje vietoje, ir Prezidentas taip ir padarė.
Istorija apskritai toks dalykas: kartais tiesiog reikia pasirinkti teisingą pusę, gėrį ar blogį, o ne pilkus atspalvius. Dabar bus žymiai lengviau, jei antrajame ture reikėtų rinktis iš Igno Vėgėlės ir Gitano Nausėdos.
Visada taip: jei nežinai, kaip geriau apsimoka ir kur geresnis pelnas, gali tiesiog rinktis pagal sąžinę. Bent jau man taip atrodo.
