Didžiausias veiksmas, susijęs su leidiniu: likutį noriu išdalinti šalies bibliotekoms ir mokslo įstaigoms. Sąlyga viena: turės patys atsigabenti iš logistikos sandėlio Vievyje. Aš moku už visas kitas išlaidas.
Žurnalus galima bus komplektuoti tol, kol jų yra. Kai baigsis, daugiau nebebus. Septynerių metų darbas gyvens bibliotekose. Jaučiuosi darantis kažką gero (man tai nedažnai atsitinka). Jei dar yra bibliotekų ar mokslo įstaigų, kurios nedrįsta paprašyti sau padovanojamo komplekto, tegul parašo man.
Žurnalą reikėjo užgesinti, nes jis kainavo per daug laiko ir pastangų ir nešė ne tiek daug pinigų, kiek man reikia, kad galėčiau po pusę metų leisti Italijos ir Prancūzijos paplūdimiuose ir bandyti restoranų maistą Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Kiek daug pastangų? Su žurnalo tekstais, DELFI tekstais, įskaitant ir restoranų, ir kvepalų apžvalgas, tekstais DELFI Plius platformoje (ten kiekvieną pirmadienį galite skaityti, kaip rašau apie liūdną Lietuvos praeitį, negailėdamas žmonių iš praeities ir jų jausmų), su Feisbuko ilgomis paklodėmis, publikuojamais mano laidų aprašymais, poemomis apie jus ir jūsų gimines aš prirašau tiek teksto, kad iš jo išeitų vidutiniškai aštuonios ar devynios knygos kasmet.
Todėl jau keletą metų nesu išleidęs nė vienos naujos knygos, ir šiuo metu rašau iškart keturias. Todėl visi, kas man siūlote susirasti kitą darbą, atsakysiu jums: negaliu susirasti kito, nes neturiu tam laiko nei poreikio. Mano rašymas ir kalbėjimas yra tai, ką darau geriausiai (nors ne visiems atrodo taip pat, kaip ir man).
Kam tada leidau žurnalą, jei jis nebuvo itin pelningas? Duonai su sviestu užtekdavo, net ir keliems burgeriams. Norėjau įrodyti, kad popierinei spaudai Lietuvoje vis dar yra vietos, ir kad kokybiškiems tekstams yra paklausa, ne tik popsui, nors daugelis mano, kad popierinė spauda traukiasi ir tuoj jos nebeliks. Ne, nieko panašaus.
Pažiūrėkite bet kuriame prekybos centre, kiek ten vietos užima popierinė spauda – o prekybininkai niekada neskiria nė kvadratinio centimetro ploto niekam, kas nėra perkama, nes jie labdara neužsiima.
Man buvo nuostabu ir net šiek tiek keista, kad tiek protingų ir gerų žmonių sutiko rašyti UŽKALNIO žurnalui, ir kad tiek buvo puikių interviu su išskirtiniais žmonėmis – nuo Vytauto Landsbergio, Aleksandro Abišalos, Ingridos Šimonytės iki Algimanto Čekuolio, Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko (negaliu paminėti visų beveik dviejų šimtų šnekintųjų ir rašiusiųjų). Su mano tuometine drauge, redaktore Fausta Marija Leščiauskaite, turėjome turbūt labiausiai autoritetingą platformą protingiems kalbėtojams.
Aprašiau daugiau nei penkiasdešimt aplankytų, gyventų ir pažintų šalių ir miestų: vien iš to susidarytų keli tomai, vos ne kaip Juozo Baltušio prisiminimai. Tik man nereikėjo savo užrašų slėpti, kaip Juozui Baltušiui.
Ant žurnalo viršelio visada buvo ožys. Ožiuką Arūną, išgalvotą personažą, sumeistravome kartu su jo nuolatine kūrėja, dailininke Giedre Banevičiūte (žurnalas buvo vienas nedaugelio leidinių Lietuvoje, turėjęs iliustratorę – tai tokia prabanga, kad ligi šiol didžiuojuosi) – sumanymas buvo toks, kad nenorėjome dėti garsaus žmogaus nuotraukos ant viršelio, kaip daroma paprastai, todėl sugalvojome įžymų ožį, žmogaus pavidalo kanopinį, kuris gyvena Vilniuje su savo drauge, irgi ožka, vardu Žaneta, kilusia iš Utenos. Ožio istorija pradėdavo kiekvieną numerį, vietoje tradicinio redaktoriaus kreipimosi.
Ar nenorime sukelti visų tų tekstų į internetą? Ne, jie buvo skirti popieriui ir gyvens popieriuje. Visi galės nueiti į biblioteką ir paskaityti. Labai nepakenks prisiminti, kad Lietuvoje vis dar veikia bibliotekos, ir kad jos yra skirtos ne vien tam, kad galima būtų pasinaudoti nemokamu internetu.
Popierinė spauda gyvena ilgiau, negu kai kam atrodo. Dr. Jono Basanavičiaus leista „Auszra“ ligi šiol užima garbingiausią vietą Lietuvos bibliofilų kolekcijose (pabandykite aukcione nusipirkti šį leidinį ir pamatysite, kokių nevaikiškų pinigų jis vertas).
Prancūziškasis „Revue des deux Mondes“, kai buvo pradėtas leisti, buvo laikomas pernelyg intelektualiu ir arogantišku publicistikos nesusipratimu – jam pranašavo, kad tuoj turės užsidaryti, nes rašo per protingai ir per keistai. Po šešerių metų sueis šio žurnalo dviejų šimtmečių jubiliejus.
JAV devyniolika metų gyvavo mokslo ir mokslinės fantastikos žurnalas Omni (nuo 1978 iki 1997) – jo nebėra jau daugiau, nei ketvirtis amžiaus, bet ligi šiol jis prisimenamas tūkstančių žmonių pasaulyje, kurie norėjo būti intelektiškai stimuliuojami ir kam rūpėjo kutenti vaizduotę.
Jei po dvidešimties metų kas nors prisimins UŽKALNIO žurnalą ar bet kurį iš jo tekstų, būsiu labai laimingas. Ačiū, kad skaitėte, skaitote ir skaitysite.
