Tomas Sinickis. Ko reikia pasimokyti iš Petro Gražulio

Ši žinia driokstelėjo man į galvą lyg perkūnas iš giedro dangaus. Nesitikėjau. Dangus šiandien visai ne giedras.

Europarlamentas, to nežinodamas, neteko lietuviškosios Nigelo Farage`o versijos. Eurorealisto, kuris (mano spėjimu) būtų virtęs euroskeptiku kadencijai įpusėjus, šiemet neišsiųsime į Briuselį.

Iš to, ką stebiu socialiniuose tinkluose, suprantu, kad nusivylusių yra nemažai. Apie mus vėl mažai rašys. Mes vėl nepaliksime jokio pėdsako Briuselyje.

Tikriausiai, kaip sakė susisiekimo ministras, niekas ten išvis neskraidys (šiaip p. Masiulis bent „furą“ su atidengtu stogu galėtų parūpint, daugelis dar nuo komjaunimo laikų turėtų būti pripratę prie tokio transporto; gal taip net smagiau negu „Lufthansos“ C klasė).

Tačiau nenusiminkime. Užuot braukę ašarą dėl to, kad nepagerinsime Europos Parlamento kolorito (mes vis dar ten galime išsiųsti Guogą ir ne tik), pabandykime iš šios liūdnos situacijos pasimokyti.

Ką rodo Petro pavyzdys?

Pirma, ši liūdna patirtis rodo, kad negalima daryti skubotų sprendimų. Jeigu kažką sugalvojote daryti paskutinę akimirką, dažniausiai visa tai geruoju nesibaigia.

Suprantama, emocinis pakilimas ir noras pasirodyti yra artimas kiekvienam. Norėdami dėmesio, mes kartais užsimirštam. Bet net jei mums netyčia pasiseka, tie patys mieli kolegos gali supykti. Tokiomis akimirkomis verta prisiminti garsųjį Milaknio tritaškį.

Antra, menamų draugų ir kolegų patarimai dažnai visai nepriveda prie gero.

Kas jau kas, o politikai turėtų tą žinoti geriausiai iš visų. Jau mokyklos laikais turėjome išmokti, kad ne kiekvienas klasiokas yra vertas pasitikėjimo. Jau nekalbu apie tuos beraščius rūkalius iš C klasės.

Trečia, įsikalus į galvą aukščiau išdėstytą dogmą, reikia mokėti atsirinkti draugus ir kolegas, kuriais gali pasitikėti. Jei nežinote kaip, papasakoti gali Jordanas Petersonas (jeigu reikia vertimo, kreipkitės, nors tikiu, kad būsimieji europarlamentarai puikiai kalba angliškai ir ne tik).

Ketvirta, atsiminkime, kad žmogaus smegenys nesutverti daryti kelis dalykus vienu metu.

Apstu įrodymų, kad taip vadinamas „multitaskingas“ yra neefektyvus. Jei vienu metu žiūrime televizorių ir valgome, tuomet būtinai persivalgysime ir neatsiminsime „Naisių vasaros“ epizodo.

Jei vienu metu pretenduosime į LR prezidentus ir Europos Parlamentą, tuomet… pažiūrėkite į Petrą.

Suprantu, kad visa tai gali skambėti kaip pamokslas. Ir labai gali būti, kad kai jums jau šešiasdešimt metų, įsisąmoninti šią sudėtingą medžiagą yra per sudėtinga ir gal net per vėlu. Bet jei ne per vėlu į parlamentą (mūsų ar Europos), tai gal dar ne per vėlu ir mokytis.

Gerų likusių mokslo metų visiems.