Tarp mirusios motinos daiktų Henriettė Piper aptiko kartoninę dėžę senelių laiškų. Daugiausia tai buvo laiškai iš apsupto, paskui ir okupuoto Karaliaučiaus. To, kas ten vyksta, Vakaruose niekas nežinojo. Istorijos užribyje atsidūrusių Rytų Prūsijos šiaurinės dallies gyventojų, smurto, epidemijų, šalčio ir bado žlugdomų, 1945–1948 metais sumažėjo daugiau nei perpus. Niekur kitur Europoje po Antrojo pasaulinio karo žmonės taip gausiai nemirė. Išstudijavusi daugybę laiškų, kuriuose perteikiama kasdienybė, Rytų Prūsijos grožis, saugumo jausmą teikianti bendruomenė, skausmas, grožėjimasis gamta, sielvartas, Henriettė Piper atkūrė senelio Hugo Lincko – žmogaus, kuriam svarbiau už savo gerovę buvo paklusimas sąžinei ir atsakomybė savo artimui – biografiją.
Hugas Linckas savo prisiminimus tikėjosi sudėti į knygą, bet ji taip ir neišėjo. Norėjo atvirai papasakoti apie savo gyvenimą. Iš šios medžiagos atsirado biografinė knyga apie „paskutinį Karaliaučiaus pastorių“. Tai bandymas perprasti, kaip jis tuo metu gyveno, taip pat ir vėlesnį, menkiau žinomą gyvenimo Hamburge tarpsnį.
Tai pasakojimas apie tai, kaip Harvestehudės Šv. Jono parapijos pastorius sprendė konfliktus su Bažnyčios vadovybe, kokios pozicijos, ir toliau bandydamas išlikti išblaškytos Rytų Prūsijos Bažnyčios bendruomenės dvasios tėvu, laikėsi Bažnyčios politikos atžvilgiu. Jam su žmona pavyko atkurti tai, ką per karą ir tremtį prarado, o tai, kad jie įstengė išgyventi, yra dar vienas stebuklas. Stebuklo galia Hugas Linckas kliovėsi ir sunkiais gyvenimo tarpsniais.
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Karaliaučiuje likę gyventojai po 1945 metų balandžio 9-osios nieko nežinojo apie mūšius dėl Berlyno, nieko apie Sąjungininkų planus – Rytų Prūsija buvo atkirsta nuo Reicho. Nieko nežinojo ir apie slaptą susitarimą, Sovietų Sąjungos dar 1944 metų liepą sudarytą su Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komitetu, pasidalyti Rytų Prūsiją – pietinė dalis tektų Lenkijai, šiaurinė – Rusijai. Tai, kas ateityje laukė nukariautos Rytų Prūsijos, kristalizavosi iš lėto. Tomis savaitėmis po nukariavimo vokiečiai buvo palikti likimo valiai. Labiau nei nepriteklius civilius gyventojus slėgė beteisiškumas, palikimas nugalėtojų, kuriems žmogus buvo vertas mažiau nei laikrodis, savivalei (...). Tokiame varge kai kurie vokiečiai gydytojai ir pastoriai pasiaukojamai darbavosi civilių labui, liudydami veiklią artimo meilę, jie rūpinosi viltį praradusiais, įbaugintais to krašto žmonėmis, knygos „Anuomet Rytų Prūsijoje“ („Damals in Ostpreusen“) 177 puslapyje rašo istorikas Andreasas Kossertas. Darbavosi kurdami pirmąsias buities, ligonių slaugos struktūras, burdami bendruomenių likučius, laidodami mirusiuosius. Aprūpinimo tinklas, už kurį buvo atsakingi okupantai, buvo atkuriamas iš lėto. Vanduo, elektra, dujos pradėti tiekti tik 1945 metų pabaigoje. Pirmasis paštas atvežtas ir paskirstytas 1946 metų gegužę.
Tai, ką Linckams kartu su tūkstančiais kitų Karaliaučiaus gyventojų per tuos 14 mėnesių teko išgyventi, Hugas Linckas perteikia knygose „Kionigsbergas 1945–1948 metais“ ir „Išbandyti ugnimi“.
Perspektyva, be abejo, ribota – erdvės požiūriu, taip pat ir jos lemiamų tarpusavio santykių. Linckai buvo Bažnyčios, kuri gyvavo ir sovietams valdant, dalis. Tai, ką Hugas Linckas pasakoja, tais metais Karaliaučiuje išgyveno gausybė vokiečių: Tai, kas nutiko atidavus miestą, buvo baisu, tiesiog šiurpu. „Propagandinis maršas“ – taip liaudies vadintos Kionigsbergo gyventojams taikytos pirmosios rusų priemonės. Tas ironiškas apibūdinimas įvardija nežinia kam skirtą veiksmą, nustekenusį vargšus žmones ir lėmusį mirčių protrūkį. Civiliai gyventojai buvo išvaryti iš savo namų – o kai gyventojų nėra, juk plėšikauti paprasčiau, tad pergalingieji daliniai netrikdomi ėmė plėšti miestą, o ilgos kolonos vis marširavo, dažnai ir savaitę, karo nuniokota teritorija (Linck, „Im Feuer“, p. 15).
Ir Lype, parapijos namuose, buvo kareivių – išgujo gyventojus lauk ir ėmėsi plėšikauti. Hugui, įrėmus pistoletą į smilkinį, buvo liepta atiduoti odinę striukę, laikrodį ir „bažnyčios auksą“, nes ant altoriaus vien žalvarinės žvakidės stovėjo. Vertingiausius daiktus Hugas buvo paslėpęs, bet sidabrinius altoriaus daiktus teko atiduoti. Tik tada plėšikautojai paleido. O lauke jam teko stoti į daugiau nei tūkstančio žmonių, tarp jų buvo ir Lypo bendruomenės narių, ir kartu gyvenusiųjų, koloną.
Naktimis rusai sargybiniai, išsitempę moteris, kur netoliese ar ir tarp žmonių prievartavo. Hugas Linckas knygos „Kionigsbergas“ 11 puslapyje rašo: jo žmonai pavyko to išvengti, mat jis truputį rusiškai mokėjęs, moi matka bolnoj įstengęs pasakyti, tai reiškia: mano žmona serga. Paskutinio žodžio konotacija – „venerinė liga“, Hugui to nė nesuvokiant, apsaugojo žmoną. O ir Maria stengėsi bjauriau, seniau atrodyti. Jai pavyko to išvengti, tai buvo labai reta. Daugelis moterų ir merginų, kad ir kokio amžiaus būtų, nuožmiai prievartautos, dienų dienas, ištisas savaites. Paskui daug jų nusižudė arba mirė nuo vidinių sužalojimų.
Po visą dieną trukusio propagandinio maršo Lypo vyrai ir moterys buvo atskirti. Moterys be jokios apsaugos liko Lype. Vyrai, taip pat ir Hugas, buvo internuoti Rotenšteino stovykloje.
Rotenšteino stovykla
Rotenšteine, Kionigsbergo šiaurės rytų priemiestyje, labai erdviose, kiek apniokotose kareivinėse (...) gausybėje didelėms transporto priemonėms skirtų halių rusai įrengė didelę stovyklą, turėjusią praversti iš liaudies masių išaiškinant nacionalsocializmo šalininkus. Pagelbėti turėjo begalinės kvotos naktimis, mušimas lazdomis, badas, troškulys (Linck, „Im Feuer“, p. 16).
Sanitarinės sąlygos buvo pasibaisėtinos, tuoj paplito dizenterija. Apie tai Hugas pasakoja prisiminimuose:
Penki kvepalų lašai
1945 metų balandis, Rotenšteino stovykla prie Kionigsbergo.
Tai buvo labai bjauru, bet juk reikia papasakoti. Kiekviename barake laikyta po tūkstantį vyrų, viename barake maždaug tiek ir moterų. Temstant vartai būdavo užrakinami, ryte, 6 valandą, vėl atidaromi.
Naktis leisdavom ant kietų, šaltų betoninių grindų, graužiami alkio, galuojami troškulio. Tie, kas turėjo indą, pro išdaužytus langus rankiojo nuo stogų tekšintį sniego tirpsmo vandenį, nuo jo daugelis viduriavo lyg sirgdami dizenterija. O rytą, kai atidarydavo vartus, uždarytieji paknopstom puldavo „laukan“ atlikti kęstojo gamtinio reikalo. Vaizdas aplink barakus baisus.
Kartą man grįžus iš tokio rytinio išėjimo, kažkas paklausė: „Pone pastoriau, ar turite nosinę?“ Turėjau vieną, bet negalėjai jos rodyti, pagalvojau, matyt, kam sutvarstyti reikia, kam gi dar manęs klaustų? Delsiau atsakyti, bandžiau išsisukti. Tas žmogus, ranka mostelėjęs, abejones išsklaidė: „Tai niekis, tik duokite.“ Kai ištiesiau, jis išsitraukė iš kišenės kvepalų buteliuką, išvarvino paskutinius penkis, gal šešis lašus ir pasakė: „Tai viskas, kas liko iš mano didelės drogerijos, kurią turėjau Maraunenhofe, tai padėka jums už rytines maldas, kuriomis visas tas dienas mus čia stiprinat.“ Dar kiek šnektelėjom, o tada kažkas mane pasišaukė.
Praėjo keli mėnesiai [Hugas Linckas jau seniai buvo paleistas iš stovyklos], buvo lapkritis. Mane nugabeno į ligoninę. Buvau paguldytas į lavonų vežimaitį, taip šilčiau, ir keturi kaimynai iš mūsų namo skubomis, šalčiui spaudžiant, pučiant aižiam rytų vėjui mane nugabeno. Galiausiai atsidūriau ligoninės palatoje, kurioje gulėjo septyniolika vyrų. Kai mane įnešė, vienas žmogus kilstelėjo galvą nuo gulto: „Jūs pastorius Linckas?“ „Taip, bet ar mes pažįstami?“ „Ar prisimenate tuos kelis kvepalų lašus Rotenšteino stovykloje?“ „Taip, lig šiol esu dėkingas jums už tokį paslaugumą.“ Bet tada mane surėmė baisūs skausmai ir lioviausi kalbėjęs, o paskui atėjo gydytojas ir suteikė taip reikalingą pagalbą. Suglebau, apėmė snaudulys. Kitą rytą pabudęs pradėjau žvalgytis bendražygio.
Jo lova buvo tuščia. Galbūt ryto maldos Rotenšteine prisiminimas pagelbėjo jam paskutinėmis valandomis.
Gydytojai, matę mane rūpinantis ligoniais, norėdami palengvinti man būtį, paklausė, ar nenorėčiau lazarete padirbėt sanitaru. Viliojantis pasiūlymas. Ten buvo „lova“, medinis gultas su šiaudų pakraiku, stovykloje – siauras plotelis ant betoninių grindų. Ten davė valgio, gal net užtektinai, stovykloje – menkai ir tik dukart eilę atbuvus, kartą man, kitą kartą ligoniams.
Paprašiau kelių valandų pamąstyti. Ir supratau: jei jau pasilikau Kionigsberge savo bendruomenei tarnauti, dabar negaliu imtis jokios kitos tarnybos, taip pat ir dabar labai svarbios slaugos, – turiu pasistengti, kad kuo greičiau ir vėl galėčiau imtis tarnystės jai [bendruomenei], o lig tol pasirūpinsiu savo barako nelaimės draugais.
Orams vis šylant mieste tvyrojo puvėsių kvapas. Gaišenas, neliestas, neišgabentas, nusėjo juodi musių spiečiai, jas graužė didelės lyg katės žiurkės. O ir badmiriaujantys Karaliaučiaus gyventojai nuo pūvančių arklių maitų dabar jau nusirėždavo kokį luistą. Žmonės mirė vienas po kito. Iki 1946 metų gegužės 1-osios gyvybės nustojo apie 70 000 Karaliaučiaus gyventojų (Kossert, „Damals“, p. 179).
Lype Maria ėmėsi darbo, kuris vėliau tapo jos tarnyba okupuotoje teritorijoje. Per naktis prievartaujamos moterys išgyveno traumą, būta ir vidinių sužalojimų. Maria ėjo iš namo į namą, rūpinosi jomis ir guodė, pasiėmusi sesers Bertos namų vaistinėlę, bandė, jei tik tepalas padės, švelninti jų skausmus. Vėliau, kai ši veikla jai tapo „sveikatos priežiūros“ pareigybe, tvarkėsi jau ir su utėlėmis, ir su ligomis. Lavonus apiberdavo chloru ir pranešdavo komendantūrai, kad laidotojai palaidotų. Vėliau laidotoju buvo ir Hugas.
Maria, sveikatos priežiūros darbuotoja, gavo duonos kortelę, tai yra teisę į kasdienius 400 gramų duonos. Pirmą kartą duona buvo dalijama 1945 metų gegužės 19-ąją. Tuo metu į Lypą grįžo ir Hugas. Marios pastorate jis neaptiko; ji kaimynystėje buvo pamaldose. Hugas išgirdo giedant. Ten jie ir susitiko.
Gegužės pradžioje sugrįžęs Hugas tuoj ėmėsi burti bendruomenę, pakvietė į pamaldas Lypo pastorate. Prasidėjo nuo menko būrelio, antrą sekmadienį butas ir namo koridorius pilnutėliai žmonių prigužėjo.
Paskui pamaldos vyko lauke prie namų – buvo gražios, šiltos pavasario dienos. Mūsų giesmės pritraukdavo ir prošal einančius rusus. Kurį laiką tyliai stovėdavo ir klausydavosi. Netrukdė (Linck, „Konigsberg“, p. 30).
Bet ar pamaldos leidžiamos? Hugas, kaip visada, mėgino išsiaiškinti asmeniškai pasiteiraudamas. Nuėjo į 3-iojo rajono, kuriam priklausė ir Lypas, komendantūrą ir pasiprašė pas papulkininkį Lukjanovą. Hugas pranešė, ko atvykęs – jis, evangelikų pastorius, norėtų dirbti savo darbą, o išgyventi būtinų duonmarkių jis gaus kaip laidotojas. Nesgi lavonai gatvėse, namuose ar kuo pridengti darželiuose tįso. Puvėsių kvapas nepakenčiamas, grėsmė, kad kils epidemija, didelė.
Hugas, dar kartą apsilankęs pas 3-iojo rajono komendantą, gavo leidimą suburti laidojimo komandą. Dabar jau kaip oficialiai dirbantis laidotojas turėjo teisę kasdien gauti po 400 gramų „chlebo“.
Duona buvo šlapia, kepta mašinine alyva ar kokiais panašiais riebalais išteptose skardose. Valgyti ją galėjai tiktai riekėmis supjaustęs, o paskui krosnyje skardoje pakaitinęs. Kaitinant vanduo išgaruodavo, tad ir svorio sumenkdavo, duona susitraukdavo. 1945 metų pabaigoje darbuotojams mokėtas ir atlygis, tad juodojoje rinkoje jau galėjai nusipirkti ir maisto produktų.
Hugo suburta laidojimo komanda dirbo iki 1946 metų vasario, jai net atlygis buvo padidintas, paskui ta tarnyba buvo panaikinta. Iš įvairių milžiniškos Sovietų Sąjungos sričių į miestą be paliovos plūdo rusai. 1946 metų gegužės pabaigoje, civilinei valdžiai jau tuoj pakeisiant karinę, Karaliaučiuje buvo 45 120 vokiečių ir 41 029 Sovietų Sąjungos piliečiai. Karaliaučiaus gyventojams teko užleisti šiems vietą, iš varganų butų kraustytis į griuvėsius ir rūsius, – savo knygos 178 puslapyje rašo Andreasas Kossertas.
Linckai, palyginti su kitais, vis dar buvo privilegijuoti. Iš pastorato jiems teko išsikraustyti – jame rusai įkūrė vaikų darželį. Bet parapijos namai veikė, Maria ir Hugas gavo juose kambarį. Kitą nedidelio būsto kambarį dalijosi diakonisė sesuo Berta Zimmer ir Anna Prang, aktyvi parapijos moterų pagalbos narė, dabar jau ir sveikatos priežiūros darbuotoja. Namo bendruomenėje buvo ir Liobenichto kantorius Paulas Erichas Ewertas, ir kapinių prižiūrėtojas Hermannas Gutzeitas, taip pat jų žmonos, dar keli liobenichtiečiai.
Dideliame sode augintos daržovės, taip pat bulvės, vaisiai. Visa tai buvo skirta trisdešimčiai žmonių, tad nepakako. Rūsiuose aptiktos atsargos tuoj sunyko, uogos nuo krūmų ir obuoliai nuo medžių buvo raškomi dar nenunokę. Laukai nebedavė derliaus – jie buvo nedirbami, tad sulaukėjo. Paskui šunis, kates, paukščius gaudė ir valgė.
Karaliaučiaus gyventojai badavo ir mirė.
Knygos „Kionigsbergas“ 41 puslapyje Hugas Linckas pasakoja, koks kankinantis yra alkio jausmas, kaip dažną naktį slapta norėdavo atsikelti ir pasiimti griežtai paskirstytų atsargų. Tokių minčių ir Mariai kildavo, bet ir ji susitvardydavo. Abu guodėsi, kad tas sunkias valandas įstengė iškęsti susiturėję. Mirtis nuo bado – jei nepasirodys gelbėtojai – regėjos neišvengiama. Karaliaučiuje sklido baisūs gandai.
Iš pradžių badmiriaujantieji samprotavo, kad bus išvežti, nes, suniokojus įmonių įrangą, išgrobsčius ją, nebeliko darbo. 1945 metų rugpjūčio pabaigoje pasklido gandas, kad „vyrai iš Reicho“ privačiu laivu plaukia upėmis ir kanalais savo žmonų išsigabenti. Karaliaučiaus gyventoja mokytoja Lucy Falk, tuo laiku rašiusi dienoraštį, „Likau Kionigsberge“ („Ich blieb in Konigsberg“) teigia: Tą gandą kitas pakeitė, neva Švedijos Raudonojo Kryžiaus laivai atvykstą vokiečių išgabenti. Jie jau Pilau, sakyta. Iš tų laivų galiausiai ir visa armada rados. Tokie gandai ištisus mėnesius sklido, iki 1947 metų (Falk, „Ich blieb...“, p. 43).
O žmonės tuo metu mirė. Baigiantis 1945 metų vasarai Linckai buvo visiškai išsekę, pirmą kartą šitaip, kone mirtimi galavosi. Maria sirgo šiltine, Hugą, tapusį distrofiku, badmiriaujant ištiko edema, o dar ir votys kilo, tad buvo paguldytas į Gailestingumo ligoninę.
