T. Janonis. Užteks žaisti! Šiems ponams laikas pasakyti „gana“

42. Gerai įsidėmėkite šį skaičių. Būtent tiek urėdijų ir jų urėdų Lietuvoje įtvirtinta Miškų įstatymu. Urėdų išlaikymas – brangus malonumas. Kaip tik todėl atėjo metas Seimui ir Aplinkos ministerijai padirbėti iš peties. Kuo skubiau būtina pakeisti šį įstatymą ir reformuoti valstybinių miškų sistemą. Urėdų skaičius turėtų būti gerokai mažesnis.

Tai išgirdę urėdai ir jų draugai ims rėkti: štai taip bandoma sugriauti puikiai prižiūrimus Lietuvos miškus ir paruošti dirvą jų privatizacijai. MELAS! Noriu pabrėžti, kad mažinti reikia ne miškininkų, bet urėdų ir juos aptarnaujančių gizelių skaičių. O profesionalūs miškininkai kaip dirbo Lietuvos miškuose, taip ir toliau dirbs svarbų ir labai reikalingą darbą. Kai kelis kartus sumažės urėdų ir aplink juos šokinėjančių biurokratų, atsiras galimybių didinti atlyginimus eiliniams miškininkams, ant kurių ir laikosi valstybiniai miškai.

Mano manymu, Lietuvoje neturėtų būti daugiau nei dešimt urėdijų. Toks skaičius leistų ne tik sutaupyti sumažinus miškų valdymo kaštus, bet ir padėtų racionaliau išnaudoti turimą turtą. Miško technika tokiu atveju būtų naudojama žymiai racionaliau.

Tačiau už viską svarbiau – reforma padėtų įveikti miškų sistemoje klestinčius korupcijos židinius. Jų Lietuvoje – daugiau nei norėtųsi. Tačiau baisiausia, kad įtarimų šešėlio neišvengia ne tik pavienės urėdijos, bet ir pati Generalinė miškų urėdija, kuriai pavaldžios visos Lietuvos urėdijos ir 42 jų ponai.

Praėjusiais metais Lietuvą sudrebino žinia, kad generalinio miškų urėdo Rimanto Prūsaičio pavaduotojas Gintaras Visalga policijos pareigūnams galimai pasiūlė dvidešimties eurų kyšį už tai, kad važiuodamas automobiliu kalbėjo telefonu. Principingi pareigūnai ne tik, kad nepaėmė purvinų pinigų, bet ir paviešino šį faktą visuomenei. Žiniasklaidai nepraleidus šio fakto pro ausis ir tuometinei Aplinkos ministerijos vadovybei pareikalavus vargais negalais generalinio urėdo pavaduotojas iš pareigų pasitraukė.

Tuometinis aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas tiesiai šviesiai pasakė, kad kol jis dirbs ministru, G. Visalga valstybinių miškų sistemoje nedirbs. Bet... Nutiko priešingai. Einant K. Trečioko kadencijai į pabaigą DELFI žurnalistai pastebėjo, kad G. Visalga jau dirba Alytaus miškų urėdijos vyriausiuoju inžinieriumi. Neregėto cinizmo akibrokštas!

Tačiau baisiausia, kad tai nėra vienintelis G. Visalgos suklupimas. Jis ir anksčiau yra turėjęs nemalonumų su policijos pareigūnais. 2013 metais policijos pareigūnams sustabdžius jo automobilį buvo nustatytas 1 promilės girtumas. 2008 metais jis sukėlė avariją ir pasišalino iš įvykio vietos, kai pareigūnai jį sulaikė, jam buvo nustatytas 3,12 promilės girtumas. Tuomet pareigūnas atsipirko kelių tūkstančių litų bauda. Vis dėlto tokie artimi santykiai su policija G. Visalgos karjerai nesutrukdė.

Kai Lietuva visomis išgalėmis kovoja su šalį apraizgiusiu korupcijos voratinkliu, miškų sistema tampa susikompromitavusių veikėjų prieglauda. Ir svarbiausia, kad generalinis urėdas R. Prūsaitis dėl to nemato nieko blogo. DELFI žurnalistams jis aiškino, kad kyšį policijos pareigūnams galimai siūlęs G. Visalga yra puikus specialistas ir nieko keisto, kad valstybiniame miškų ūkyje jis rado darbą.

Galima pasakyti tiek tiek: GĖDA! Manau, tokios pozicijos išsakymas turėjo kainuoti generalinio urėdo postą. Deja, tai neįvyko. Ir tai tik parodo, kaip serga valstybinių miškų sistema.

Ir tai dar ne visi skandalai, drebinę Generalinę miškų urėdiją ir generalinio urėdo aplinką. Dar prieš G. Visalgos furorą Lietuvą apskriejo žinia, kai STT pradėjo tyrimą dėl galimai parduoto Utenos urėdo posto. Kaip įtarta, galimai už beveik 30 tūkst. eurų kyšį urėdo pareigos buvo patikėtos iš anksto numatytam asmeniui. Kilus ažiotažui paskirtasis urėdas buvo atleistas ir teko skelbti naują konkursą.

O generalinis urėdas, kaip jau įprasta, aiškino, kad jis apie tai nieko nežinantis, žodžiu, ne prie ko. Užtai STT apklausė tuometinį jo patarėją Andrių Vancevičių. Be tai generaliniam urėdui pasirodė tokia smulkmena, kad pernai šis asmuo netgi pakilo pareigose – tapo generalinio urėdo pavaduotoju. Štai taip valstybinių miškų sistemoje daroma karjera.

Kai eiliniai urėdai mato, kaip reikalus tvarko aukštesni ponai, pagunda pasitvarkyti kyla ir jiems. Štai praėjusių metų lapkričio pabaigoje atliekant ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo STT sulaikė Rietavo miškų urėdijos urėdą ir šios urėdijos darbuotoją.

Kaip praneša STT, pasinaudojant tarnybine padėtimi buvo galimai bandoma nepagrįstai padidinti numatomų atlikti kelio remonto darbų vertę.

Štai taip ir išplaukia į urėdijų iždą sukrentantys pinigai. Šie pavyzdžiai įrodo, kad permainos valstybinių miškų sektoriuje – būtinos. Be jų mūsų miškų ūkis kris į dar gilesnę krizę. Matyt, permainų vėjus ima nujausti ir Generalinė miškų urėdija, pastaruoju metu ėmusi keisti pensinio amžiaus urėdus jaunesniais.

Kaip informuoja Aplinkos ministerija, pernai pasikeitė 8 miškų urėdai. Mano manymu, bandoma atjauninti urėdų kontingentą, kad nebebūtų galima prikišti, jog urėdų pareigos patikėtos senukams, kurie jau seniai turėjo išeiti anūkų prižiūrėti. Suprask, permainos jau įvyko ir nieko daugiau keisti nebereikia. Nevykęs požiūris! Keisti reikia ir kuo greičiau. Tik ne nuo to galo pradedama. Reikia nutarti, kiek Lietuvai urėdijų reikia ir tada būtina kompleksinė reforma, kuri ir nulems urėdų ateitį. Neverta į darbą priiminėti naujus urėdus, jei netrukus juos gali prireikti atleisti.

Nepaisant generalinės urėdijos sujudimo, iš 42 Lietuvos urėdų 8 vis dar pensinio amžiaus. Tačiau čia nėra didžiausia problema. Žymiai didesnį nerimą kelia urėdijų ekonominė grąža valstybei. Jos valdo didžiulį turtą, tačiau generuoja palyginti mažas pajamas. Aplinkos ministerija prognozuoja, kad miškų urėdijų į valstybės biudžetą sumokėti privalomieji atskaitymai nuo pajamų už parduotą apvaliąją medieną 2016 metais tesieks 21,5 mln. Eur. Pernai šis skaičius siekė 21,6 mln. Eur.

Žiūrint į tai, kokius resursus valdo urėdijos, šis skaičius mažas. Net labai mažas. Iš štai receptas, ką daryti, kad pagaliau valstybė iš urėdijų sulauktų realios grąžos: efektyvus valdymas ir korupcijos išgyvendinimas. Tai kertiniai dalykai, kurie nepasiekiami be miškų reformos. Taigi, Seimo valdantieji, metas imtis darbo!