aA
Afganistane patyręs, kad karas nėra didvyriškumas ir šlovingos pergalės, o kur kas dažniau – kraujas, kančios ir ašaros, karo prievolės tarnyboje dirbęs majoras Izmailovas ryžtasi stabdyti naująsias skerdynes.
Pirmasis Čečėnijos karas
Pirmasis Čečėnijos karas
© Sputnik / Scanpix

Jis puikiai žinojo apie kariauti neparengtus šauktinius, dažnai visiškai demoralizuotus, didžiavalstybinio imperinio kvaitulio apimtus vyresniuosius karininkus, vadinančius čečėnus beždžionėmis, prastą rusų kariuomenės aprūpinimą, neatsakingumą, visiškai bereikalingas patyčias iš civilių gyventojų, dažnai atvirą banditizmą.

Knyga „Karo įkaitai. Afganistanas ir Čečėnija“ – tai Sovietų Sąjungos ir Rusijos kariuomenės majoro Viačeslavo Izmailovo prisiminimai. Grįžęs iš karo Afganistane jis svajoja nebepakliūti į dar vieną mėsmalę, bet nepraėjus nė šešeriems metams, 1994 m. gruodį, Rusijos valdžia pradeda dar vieną karą. Šįkart savo pajėgas ji siunčia „malšinti maišto“ nepriklausomybės siekiančioje Čečėnijoje, kuriai vadovauja generolas Džocharas Dudajevas.

Viename iš savo interviu majoras Izmailovas minėjo, kad tokia kariuomenė tiesiog negalėjo efektyviai kariauti. Viskas, ką ji gebėjo, – tai spjaudytis įniršiu ir užversti priešą lavonais. Iš plačiosios tėvynės „vojenkomatų“ į karo veiksmų zoną būdavo siunčiami pusalkaniai ir išsekę, dažnai fiziškai ir protiškai ligoti šauktiniai. Kiekvieną dieną matydamas tokią betvarkę, majoras Izmailovas rašė straipsnius į Rusijos spaudą, bandydavo patekti į televiziją. Jis rūpinosi, kad tarnybai netinkami kareiviai būtų siunčiami namo, ragino nutraukti niekam nenaudingą karą.

Žinoma, Rusijos gynybos ministerija negalėjo taikstytis su Izmailovo pareiškimais. Kur tai matyta, kad sistemai pavaldus karininkas per spaudą ragina nebesiųsti karių į Čečėniją? Kilo didžiulis skandalas. Isterijos ištikti generolai svaidėsi žaibais ir grasino patį majorą išsiųsti į „maištingąją respubliką“, bet jis nusprendė vykti pats. Ne kariauti, o gelbėti žmones nuo neapykantos. Gelbėti abi kariaujančias puses.

Dagestane gimęs Izmailovas puikiai išmanė kalniečių, taip pat ir čečėnų papročius.

Žmoniškas požiūris į čečėnus, jų vilčių ir lūkesčių supratimas padėjo randant bendrą kalbą ir su paprastais kaimiečiais, ir su ginkluotais kovotojais. Netrukus Izmailovas tapo neoficialiu, o nuo 1996 m. – oficialiu abiejų kovojančių pusių tarpininku. Būtent jo dėka šalys apsikeisdavo nukautųjų kūnais, belaisviais, kartais tardavosi dėl ugnies nutraukimo.

Majoro Izmailovo pastangomis iš viso išgelbėti ar išvaduoti 177 žmonės – tiek rusai, tiek čečėnai. Ne tik kareiviai ir kovotojai, bet ir nelaisvėje laikomi civiliai, įskaitant paauglius ir senukus. Derybų būta sunkių ir lengvesnių, įtemptų ir neįtikėtinai pavojingų, kai derybininkas nežinojo, ar iš jų besugrįš. Bet majoras Izmailovas stengėsi savo misiją įvykdyti iki galo. Jis pagrįstai didžiuojasi, kad absoliuti dauguma belaisvių išlaisvinta pasiekus abi puses tenkinančius susitarimus, nemokant išpirkų ir nesigriebiant klastos.

Niekšybė ir padorumas, žvėriškumas ir žmogiškumas, melas ir tiesa. Kaip išlikti žmogumi žiauriame ir negailestingame pasaulyje?

Šis Viačeslavo Izmailovo dienoraštis – geriausias priešnuodis nuo visų rūšių karo.

Skandalą Rusijoje sukėlusio majoro dienoraštis: į Čečėniją siunčiami kariai buvo pusalkaniai, išsekę ir ligoti
© Leidykla "Briedis"

Knygos ištrauka:

...Kabule lėktuvas leidosi labai keistai. Virš aerodromo jis staiga pradėjo kilti aukštyn, o paskui beveik smigo nosimi žemyn, atsišaudydamas šiluminėmis raketomis. Nuo tokio leidimosi mums tapo visai nyku. Kai kuriuos supykino.

Toks lėktuvo tūpimas, kaip, beje, ir kilimas, buvo specifinis Afganistano karo bruožas: tekdavo atsišaudyti, kad netaptum kilnojamojo zenitinio raketinio komplekso šūvio auka. Kai po kelių mėnesių modžahedai gavo „stingerių“, skrydžiai Afganistane tapo dar nepalyginamai pavojingesni.
Vėliau man teko daug kartų stebėti tokius lėktuvų tūpimus ir kilimus Kabule, Šindande, Kundūze, Kandahare. Kai kas po jų valandų valandas negalėdavo atsigauti, o kiti tiesiog tapdavo kroviniu 200 – ir net ne nuo dušmanų raketų – nuo paties lėktuvo tūpimo.

Taip mirė Šindando įgulos karinio tribunolo pirmininkas, papulkininkis Rabočijus, grįžęs į Kabulą po atostogų Kijeve. O ką tik atvykęs į Afganistaną mūsų autotransporto brigados vado pirmasis pavaduotojas papulkininkis Savčenka po tokio skrydžio galavosi beveik ištisą parą.

Kai galų gale nusileidome ir svirduliuodamas lyg girtas atsistojau ant kietos Kabulo žemės, iš pradžių nepajutau palengvėjimo: mums smogė kaitra.

Gimiau Dagestane, bet Kabulo kaitra nepalyginama su panašia Machačkaloje ar Taškente. Vakare tapo lengviau ir net vėsiau. Afganistano klimatas pasižymi tuo, kad būdamas Salango perėjoje, beveik keturių kilometrų aukštyje, kur ir birželio mėnesį yra sniego, drebi nuo šalčio, o nusileidus žemyn vargina karštis.

Buvo 1985-ųjų rugsėjis, aš, vyresnysis leitenantas, atvykau į Afganistaną pakeisti autotransporto bataliono vado pavaduotoją.

**

Kabulo persiuntimo punkte, ten pat, oro uoste, mus laikė ne mažiau kaip savaitę.

Daugiausia ten dykinėjome. Po sunkios tarnybos Amūro srityje, Kundure, tai buvo poilsis karštoje saulėje, gaila, be pietų jūros.

Šiek tiek slėgė nežinomybė. Malšinau ją bėgiodamas. Rytais ir vakarais įveikdavau po 10–15 kilometrų.

Trečią ar ketvirtą dieną atvarė autobusą ir mus kaip žmones susodino ant minkštų sėdynių (lyginant su skrydžiu buvo didžiulis kontrastas!) ir nuvežė į užsiėmimus 40-osios armijos štabe.

Pirmasis Čečėnijos karas
Pirmasis Čečėnijos karas
© Sputnik / Scanpix

Šią kelionę skersai visą Kabulą suvokiau kaip įdomią ekskursiją. Žiūrėjau į vietinius žmones, jų namus, dukanus – afganų parduotuvėles, kurių visos prekės yra gatvėje...

Kelias kilo vis aukščiau ir aukščiau. 40-osios armijos štabas (jį dar vadino Amino rūmais, o iš tikrųjų tai buvo afganų karaliaus rūmai) buvo aukštai virš Kabulo.

Juose mane labiausiai pribloškė nešvarūs tualetai su klozetais be dangčių. Turbūt generolai turėjo kitą tualetą.

Pradėjau iš anksto mėgautis būsimais užsiėmimais. Spėliojau: ko čia mane gali išmokyti?

Karinės parengties užsiėmimus vedė pulkininkas. Jis papasakojo apie vieną iš paskutinių operacijų.
Perimti dušmanų karavaną siuntė vieną mūsų padalinį. Jo vadas, majoras ar papulkininkis, pagal vadovybės parengtą planą privalėjo pajudėti 2 valandą nakties, bet nutarė... pamiegoti. Ir išvyko 6 valandą. Bet vadovybei raportavo, kad jau keturias valandas keliauja.

Jo padalinys pateko į dušmanų surengtą pasalą. Jis paprašė pagalbos, bet pagalba atėjo ne ten, kur jo kariai ir karininkai kovėsi su dušmanais, o ten, kur, pagal jo paties pranešimą, jie turėtų būti...
Taigi, didžiuliai beprasmiai nuostoliai.

Paskui lektorius paskelbė pertrauką. O rūkant pasakė:

– Mes kariaujame čia taip, kad šio karo pakaks ir mūsų vaikams, ir anūkams.

Po to kalbėjo armijos propagandistas, aukštas, tvirto sudėjimo akiniuotas majoras liūdnu veidu. Bet labiau įsiminiau jo pasisakymą rūkomajame, kur jis ramiai ir tyliai paaiškino mūsų kariuomenės buvimo Afganistane prasmę:

„Sovietų Sąjungoje mūsų armija per daug pavargo be karo...“

Ir kai trečias lektorius paleido mus į rūkomąjį (laimė, štabe rūkyti buvo draudžiama), nors nerūkiau, nubėgau ten pirmas. Tas trečias lektorius buvo jukus majoras – Politinio skyriaus kadrų padalinio darbuotojas.

Čia, rūkomajame, jis papasakojo pusiau pasaką, pusiau anekdotą:

Karininkas buvo bebaigiantis savo dvejų metų tarnybą Afganistane, o ordinu jo neapdovanojo. Štai grįšime į Sąjungą, mąstė jis, ir ten paklaus: „Kur tu buvai?“, ir ką manys, matydami ant krūtinės vienišą medalį... už ištarnautus metus (tokius medalius vadino smėliniais – nuo senatvės smėlis byra).
Apskritai, jam liko tarnauti Afganistane maždaug mėnuo, ir jis „užsiciklino“. Bet ne mintimis apie namus, būsimą susitikimą su žmona ir vaikais, bet apie ordiną. Ir susapnavo mūšį su dušmanais. O aplinkui – nė vieno saviškio. Visi kažkur pradingo ir... baigėsi šoviniai. Ir staiga iš kažkur prišoka dušmanas, atsuka į jo smilkinį automato vamzdį ir sako gryna rusų kalba: „Štai gausi savo ordiną... pomirtinį.“

Pirmasis Čečėnijos karas
Pirmasis Čečėnijos karas
© Sputnik / Scanpix

Šioje kadrinio karininko pasakaitėje buvo kai kas pranašiška ir man. Ordiną už Afganistaną gavau... po 15 metų, kai išėjau į karinę pensiją ir dirbau „Novaja gazeta“ žurnalistu.

O vienas mano draugas ir didvyrio žvaigždę gavo prabėgus 20 metų po tarnybos Afganistane, kur jis neteko kojos, ačiū Dievui, ne gyvybės.

Mūsų šalyje tai... normalus dalykas. Juk ir po Didžiojo tėvynės karo, nors praėjo per 70 metų, apdovanojimai randa savo didvyrių. Jeigu jie ilgaamžiai...

Tada, prieš 30 metų, buvau karštesnis patriotas, ir mane šildė garsi poeto frazė: „Ne ordinas svarbu. Svarbu tėvynė...“

Po Afganistano tarnavau Estijoje, Talino divizijos karinės inžinerijos bataliono vado pavaduotoju. Tuomet tam junginiui vadovavo buvęs afganų Kundūze dislokuotos 201-osios divizijos vadas pulkininkas Vladimiras Malachovas. Jis visada žiūrėjo į mane labai palankiai. Dažnai minėjo mane kaip pavyzdį, nuolat rūpinosi: teiravosi mano vado, ar mano šeima aprūpinta butu, ar turiu malkų ir anglių žiemai... Ir galiausiai vėliau jis inicijavo, kad mane išsiųstų tarnauti į Vokietiją.

Kartą Talino divizijos vadas pulkininkas Malachovas rengė repeticiją prieš gegužės 9 dienos paradą.

Ant daugelio karininkų kitelių skimbčiojo ordinai ir medaliai, o mano kitelis... buvo švarutėlis.

– Kapitone Izmailovai, jūs juk afganas, kodėl be apdovanojimų? Nedelsiant įsisegti!

Man teko prikabinti kažką, gal medalį „70 metų Ginkluotosioms pajėgoms“ („smėlinio“ tada dar nesiekiau). Taip aš galų gale prisipažinau, kad esu to Afganistane tarnavusio jukaus kadrų karininko pasakojimo herojus, kurio galingą krūtinę puošė... vieno medalio krūva.

**

Praėjo daugiau negu trisdešimt metų, bet prisimenu kiekvieną žodį, kurį parašė aštuoniolikmetis kareivėlis savo priešmirtiniame laiške ant mažos, suglamžytos, jo ašaromis sulaistytos popieriaus skiautės.

Tai atsitiko 1985 metų lapkričio 15 dieną. Mūsų automašinų kolona, laimingai įveikusi 500 kilometrų, pasiekė Kandaharą ir pradėjo iškrovimą. Prieš miegą kolonos viršininkas per radijo stotį pranešė į Šindandą bataliono vadui, kad vakarinėje rikiuotėje nebuvo kario K. Jo automatas – su šovinių pilnomis dėtuvėmis – rastas mašinoje, nėra tik granatų. Pradėta paieška.

Paryčiui rado granatos sprogimo suplėšytą kario kūną ir netoliese tokį raštelį:

„Aš tapau bailiu. Tokie žmonės neturi gyventi. Prašau pranešti mano mamai, kad žuvau kaip didvyris.“

Šalyje vyravusi besąlygiško heroizmo atmosfera visa to žodžio prasme pražudė jauną vaikiną, ką tik pradėjusį tarnybą ir dar nespėjusį apsiprasti su karo sąlygomis. Tikriausiai po kokio nors įvykio jam atsirado priežastis įvertinti save kaip „nepakankamai drąsų“ ir jis ryžosi verčiau numirti...

Afganistane už žuvusį karį jo vadams galėjo skirti papeikimą, bet galėjo ir neskirti. O už patekusį į nelaisvę pavaldinį jo vadus šalindavo iš pareigų.

Prisimenu kai kurių atodūsį su palengvėjimu: ačiū Dievui, kad nepateko į nelaisvę, o tiesiog baigė gyvenimą savižudybe...

Pirmasis Čečėnijos karas
Pirmasis Čečėnijos karas
© Sputnik / Scanpix

Viešpatie mano, jis buvo tik berniukas, ir nė vienas iš mūsų – 450 žmonių – nerado jam gyvam esant reikalingo gero, šilto žodžio... Ir pirmiausia aš su savo gražbylystėmis...

Karstą su kareivio kūnu į jo tėviškę išvežė praporščikas. Jis paliko jį prie karinio komisariato durų ir paspruko, net nesusitikęs su tėvais.

Po kurio laiko žuvusio kario mama parašė mums į Afganistaną laišką. Ji prašė papasakoti, kaip žuvo jos sūnus.

Aš įvykdžiau paskutinį kareivėlio prašymą: „Jūsų sūnus žuvo mūšyje su modžahedais kaip didvyris.“

**

Šaudmenų prikrautas dvidešimties tonų kamazas sustoja Kandaharo centre. Pradurta jo padanga.

Vairuotojas – jaunas kareivėlis. Aš sustoju šalia ir šaukiu jam:

– Važiuojame! Čia apšaudo.

Sustoja dar vienas jauno kario vairuojamas kamazas su kroviniu. Irgi pradūrė ratą. Po galais, labiausiai apšaudomoje vietoje. Apžiūriu padangas: beveik visos – visiškai plikos. Kai sustojome poilsio, apeinu jau visą koloną. Jaunų vairuotojų mašinų padangos senos ir absoliučiai plikos.

1986 metų vasarį demaskavome bataliono karininkų ir karių grupę, kuri nuiminėjo geras padangas su protektoriais ir keitė jas nurašytomis. Padangas su protektoriais pardavinėjo vietiniams gyventojams. Štai koks biznis mūsų kareivėlių kraujo kaina.

Kaip paaiškėjo, pardavinėjo ne tik padangas su protektoriais, bet ir benziną, žibalą, dyzelinį kurą, maisto produktus. Vienas tos nusikalstamos grupės vadovų buvo kuopos vadas. Iškėlė baudžiamąją bylą. Tris karius pasodino į divizijos daboklę, karininkams bylos tyrimo laikotarpiui uždraudė išvykti ir atšaukė iš užimamų pareigų. Taigi jie kelis mėnesius trainiojosi dalinyje, nevyko į reisus ir nedirbo transporto parke, bet jų niekas nepavadavo.

**

Į Puli Chumrio karinę ligoninę pristatė hepatitu – kaip sakoma, ne sezono metu – susirgusį karininką. Pradėjo aiškintis, kaip jis užsikrėtė. Ir paaiškėjo, kad kareiviai reikliam karininkui į maistą įmaišydavo hepatitu sirgusiųjų šlapimo.

**

Ir tais sovietinės stagnacijos laikais kai kurie mūsų karininkai finansininkai labai kūrybiškai žiūrėjo į buržuazinę „biznio“ sąvoką. Jie bandė įvežti į Sovietų Sąjungą valiutos, paslėpę ją dantų pastos tūbelėse.

**

Vienas mūsiškis sovietinis karininkas užsuko į afganų dukaną (krautuvėlę). O „vargšai“ afganai savo dukanuose prekiavo ir tokiais dalykais, apie kuriuos dauguma „aprūpintų“ sovietinių žmonių, įpratusių gyventi amžino deficito sąlygomis, nė nesapnavo: amerikietiškais džinsais, japoniškais dviejų kasečių magnetofonais ir elektroniniais laikrodžiais, vokiškais televizoriais.

Taigi, sovietinis karininkas ten kažką nugvelbė. Tai pastebėjęs dukane prekiavęs berniukas pašaukė savo tėvą. Sovietų karininkas pasmaugė berniuką. Po to nušovė iš pagalbinės patalpos iššokusį tėvą...

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(73 žmonės įvertino)
4.6712

Top naujienos

Baltarusija tebuvo pradžia: JAV ir Kremlius šalia Lietuvos atverčia kortas – kas sumirksės pirmas (321)

Nenorime, kad kiltų karas. Tokią retoriką pastarosiomis savaitėmis pasirinkęs Baltarusijos...

Lina Širvinskienė | D+ nariams

Palmira Galkontaitė – apie darbą ir santuoką: gyvenimas jokių garantijų nedalija (2)

Palmira Galkontaitė televizijoje dirbo daugiau nei trisdešimt metų, tačiau prieš metus jos...

Azerbaidžane nuo armėnų sukilėlių atidengtos ugnies žuvo 5 asmenų šeima atnaujinta 19:45 (705)

Azerbaidžano separatistiniame Kalnų Karabacho regione žuvo šešiolika armėnų separatistų...

Staigmena Kaune: bedantis „Žalgiris“ neprilygo „Lietkabeliui“ (221)

Bedantį puolimą pademonstravęs Kauno „Žalgiris“ (2-1) prieš Eurolygos sezono startą gavo...

Rimvydas Valatka. Kas bendro tarp Putino ir Pirminyko Karbauskio? (278)

Slapta inauguruotas OMON prezidentas Lukašenka kreipėsi į lietuvių, lenkų ir ukrainiečių...

Kunigo nužudymo organizatorius veržiasi į laisvę: aš vienintelis sėdžiu, nors nieko nenužudžiau (104)

Į laisvę veržiasi vieno skandalingiausių pastarojo laikmečio nusikaltimų sumanytojas, už...

Žvilgsnis į vakcinos nuo COVID-19 kūrimo virtuvę: atrenkami išskirtinės sveikatos savanoriai (22)

Mokslų daktarė Lidia Oostvogels prisipažįsta jaučianti didžiulį spaudimą. Nors kuriant...

Sostinės odontologijos klinika skęsta nuo lašančio vandens: beveik mėnesį dirba apsistatę kibirais (22)

Odontologijos klinikos „Odontėja“ patalpos jau beveik mėnesį tiesiogine prasme skęsta, o...

|Maža didelių žinių kaina