Elijas atsigulė po kadagiu ir užmigo. Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“ Jis apsižvalgė. Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. Jis pavalgė, atsigėrė ir atsigulė.

Viešpaties angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionė tau bus per sunki.“ Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. (1 Kar 19, 4–8)

Tikintis žmogus turi ateitį; ne ta prasme, kad konkrečiai žinotų, kas jo laukia, bet ta, kad apskritai žino, jog jo gyvenimas ne tuščias. Tik būnant tikram ateitimi kaip pozityvia tikrove, dabartis pasirodo esanti verta gyventi.

Žmogui reikia Dievo, kitaip jis lieka be vilties, vadinasi, ir be ateities. Šia prasme tiesa yra tai, jog tas, kuris Dievo nepažįsta, gali turėti daug vilčių, bet galiausiai yra be vilties, be didelės, visą gyvenimą remiančios vilties (Ef 2, 12).

Žmogus kasdien turi daug mažesnių ar didesnių vilčių – skirtingų skirtingais gyvenimo tarpsniais. Kartais gali atrodyti, kad viena šių vilčių jį pripildo visą ir jam kitokių vilčių nebereikia. Jaunystėje tai gali būti didelės, visus lūkesčius patenkinančios meilės viltis; aukštesnių profesinių pareigų, vienos ar kitos tolesnį gyvenimą nulemiančios sėkmės viltis.

Tačiau šioms viltims išsipildžius, paaiškėja, jog šitai nebuvo visa. Išaiškėja, kad jam reikia visa pranokstančios vilties. Kad jį patenkinti gali tik kažkas begalinis, kad visados bus nepalyginti daugiau, negu jis kada nors įstengs pasiekti.

Kitais žodžiais, mums išties reikia mažesnių ar didesnių vilčių, palaikančių mus kasdieniniame kelyje. Tačiau jų nepakanka be didelės, visa kita pranokstančios vilties.

Tikra, didelė ir visuose nusivylimuose žmogų palaikanti viltis gali būti tik Dievas – Dievas, mylėjęs mus „iki galo“ (Jn 13, 1; 19, 30) ir galintis dovanoti tai, ko patys neįstengiame pasiekti. Žmogus, palytėtas dieviškos meilės, ima suprasti, kas iš tiesų yra gyvenimas.

Vilties mokymosi vieta yra malda. Net kai niekas manęs nebegirdi, Dievas vis dar girdi. Kai nebeturiu nieko, su kuo galėčiau kalbėtis, visada galiu kalbėtis su Dievu. Net kai esu įstumtas į didžiausią vienatvę, tačiau jei meldžiuosi, niekuomet nesu vienas.