Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį:

„Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“

Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės.

Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.

Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris.

Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Jn 8, 2–11)

Jėzus tiesiog įtraukiamas į svetimautojos bylą, jam spendžiami spąstai. Jam gresia būti apkaltintam dėl atleidimo už svetimavimą.

Tačiau Jėzus neįsileidžia į tokias pinkles. Jis nenori būti nei teisėjas, nei kaltinamasis. Jėzus rodo, kad Dievo įsakymus reikia ginti pradedant nuo savęs.

Jis rašo kažką pirštu ant žemės, tarsi būtų nešališkas protokolo užrašinėtojas. Jėzaus rašomame protokole įregistruotos visų nuodėmės. Jis pasilenkęs rašo žemės dulkėse.

Šventąjį Raštą išmanantys Rašto aiškintojai ir fariziejai gali suprasti šio veiksmo prasmę pagal Jeremijo knygą: „Visi, kurie tave palieka, bus sugėdinti; visi, kurie šiame krašte maištauja prieš tave, bus pažeminti (pažodžiui – „įrašyti ant žemės“).“ (Jer 17, 13)

Rašydamas ant žemės Jėzus nurodo kaltintojams Dievo teismą, kur visi žmonės yra nusidėjėliai. Juos visus Dievas gali įrašyti į žemės dulkes.

Jėzus nelinkęs skirstyti žmonių į kaltuosius ar išteisintuosius. Jis tiesiog stoja nupuolusio žmogaus akivaizdon. Per maža būtų vien išgelbėti žmogaus gyvybę, jį reikia ištraukti iš pražūties į išganymą.

Todėl šv. Grigaliaus Narekiečio († 1005) maldoje sakoma:

„Tu ne teisėjas, kuris pasmerkia, bet gelbėtojas.
Tu ne pameti, bet randi.
Tu ne žudai, bet suteiki gyvybę.
Tu ne ištremi, bet grąžini.
Tu ne išduodi, bet išlaisvini.
Tu ne žlugdai, bet gelbėji.
Tu ne verti, bet pakylėji.
Tu ne prakeiki, bet laimini.
Tu ne keršiji, bet atleidi.“