Rugsėjo 14 d. Rytų ir Vakarų Bažnyčios švenčia Šventojo Kryžiaus iškilmę. Šios šventės ištakas aptinkame IV a. pradžioje. Imperatoriaus Konstantino motina Elena 326 m. kaip maldininkė atvyko į Jeruzalę. Užlipusi ant Golgotos kalno tam, kad sutvarkytų šią šventą vietą, kurioje vykdavo pagoniškos apeigos, ji atrado tikrąjį Kristaus kryžių, nes ant jo paguldytas miręs žmogus stebuklingai atgavo gyvybę.
Praėjus keliems metams, savo motinos paragintas, Konstantinas pastatė dvi bazilikas: vieną Kristaus nukryžiavimo vietoje, ant Golgotos kalno, o kitą – virš Kristaus kapo. Šios bazilikos buvo pastatytos ir pašventintos 335 m. rugsėjo 13 d., o sekančią dieną žmonės galėjo aplankyti šias bazilikas ir pagarbinti viešai išstatytas Šventojo Kryžiaus relikvijas.
Krikščionybės kalboje kryžius pirmiausia nurodo medį, ant kurio mirė Jėzus, perkeisdamas jį į meilės ir atpirkimo instrumentą. Šis žodis perteikia žemiškojo Kristaus paskutinį atvaizdą ir žodį, aukščiausią meilę, mūsų nuodėmių išpirkimą, gyvenimo pavyzdį.
Medis, pasodintas pirmykščiame rojuje, Adomui davė mirties vaisių, o kryžiaus medis mums atnešė gyvybės vaisių – Kristų, kuriame „yra išganymas, gyvenimas ir prisikėlimas“ (Šv. Mišių Įžangos priegiesmis).
Išorinis kryžiaus vaizdavimas tiek tapyboje, tiek ir skulptūroje yra gana vėlyvas. Tikro kryžiaus vaizdinio, kaip krikščionių simbolio, pirmieji trys amžiai nepateikia, o pati nukryžiavimo scena krikščioniškame mene pasirodo tik nuo V–VI amžiaus. Tiesa, Rytuose, jau II a. pabaigoje aptinkami krikščioniški įrašai su tikru kryžiaus ženklu.
Mirtis ant kryžiaus buvo gėdinga. Kaip žinia, pirmieji trys amžiai buvo krikščionių persekiojimo laikas, patys krikščionys buvo masiškai kalami ant kryžių. Šią pasmerkimo mirčiai priemonę romėnų teisėje panaikino tik imperatorius Konstantinas (IV a. pradžia). Todėl suprantama, kad iki IV a. krikščionims buvo sunku pozityviai išreikšti tai, kas buvo kankinimo įrankis.
Vis dėlto, jau Romos katakombose kryžius netiesiogiai vaizduojamas. Pats seniausias netiesioginis vaizdinys yra inkaras su papildomu skersiniu. Inkaras pirmiesiems krikščionims reiškė ir kryžių, ir viltį, pastatytą ant šio išganymo ženklo. Inkaro vaizdiniai, įrėžti katakombų akmenyse siekia I amžių. Kryžių bandyta išreikšti ir pirmąja graikiško žodžio „Christos“ (Χριστος) raide X.
Kryžius – Kristaus simbolis. Vis dėlto pirmosios maldos į Nukryžiuotąjį, kurios mus pasiekė, yra tik iš IX a.: tai malda į nukryžiuotą Kristų; ji sujungia taip pat ir kitus jo gyvenimo slėpinius, bet joje neužsimenama apie jo skausmus; kryžius – užuovėja, šlovės ir galios sostas. Rytų Bažnyčioje jis toks išliko iki šių dienų.
Vakaruose XII amžiaus pabaiga ženklina naujos interpretacijos posūkį, o kartu ir kitonišką Nukryžiuotojo vaizdavimą negu Rytuose: dėmesys nukrypsta į Kristaus psichologinę būseną kančios metu ir ant kryžiaus.
Kryžiaus ženklas yra ne tik atvaizdas, bet taip pat ir gestas. Tai – malda ir tikėjimo išpažinimas vienu metu. Pagarbiai ir dėmesingai žegnodamasis, krikščionis išpažįstą savo priklausymą nukryžiuotam ir prisikėlusiam Kristui.
Jo praktika tarp krikščionių atsiranda gana anksti. Tertulijonas, apie 211 m., kalba apie persižegnojimą kaip jau nusistovėjusią tradiciją (bent jau Šiaurės Afrikoje). Panašūs liudijimai randasi ir pas kitus pirmųjų amžių krikščionių rašytojus.
Dykumos tėvai ir motinos (nuo III a. pabaigos), kovodami su piktąja dvasia, atskleidžia šio ženklo egzorcistinę (gr. „exorzismus“ – išvijimas) galią, nes Viešpats Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu nugalėjo nuodėmės ir mirties priežastį – šėtoną ir jo demonus.