Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?
O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!
Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.
Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?
Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“ arba „Ką gersime?“, arba „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.
Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mt 6, 25–33)
Kai kas iš Dievo laukia viso to, ko jam reikia: lietaus ar gero oro, sėkmės egzamine ar versle. Iš Dievo prašo, kad gautų ir ramiai laukia. Tai klaidingas pasitikėjimo Dievu suvokimas, besiremiantis naudos paieška.
Būna ir priešingai: kai kas iš Dievo nieko nesitiki, net mano, kad pasitikėjimas Dievu trukdo siekti žmogaus gėrį.
Krikščionis, remdamasis Jėzaus žodžiais, vengia gyvenimo kraštutinumų (bet ne gyvenimo gilumo), t. y. magiško ir pasyvaus pasitikėjimo Dievu bei ateistiško reikalavimo ištrinti Dievą iš gyvenimo.
Krikščionio pasitikėjimas Dievu yra visiškas, bet dėl to nėra pasyvus ir vergiškas. Priešingai, būtent iš šio pasitikėjimo kyla krikščionio veikla, nes jis žino, kad jo darbas yra Dievo kūrybinio darbo tęsinys (Pr 1, 28).
Šv. Jonas Auksaburnis († 407) pastebi: „Kristus nedraudžia sėti, bet sako, kad neturime sielotis, net ir dėl to, kas būtina. Jis neužgina dirbti, bet nenori, kad būtume be pasitikėjimo ir kad paskęstume nerime ir rūpesčiuose. Jis išties mums liepia maitintis, bet nenori, kad tokia mintis mus kamuotų ir apsunkintų dvasią.“