Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link.
Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. (Lk 9, 51–56)
Luko evangelijos 51-oji devintojo skyriaus eilutė yra svarbi, nes perskiria pirmąją Evangelijos dalį, kur aprašoma Jėzaus veikla Galilėjoje, nuo antrosios dalies, kur Jėzus pradeda didžiąją savo kelionę link Jeruzalės. Ta ilga, tarsi nesibaigianti kelionė, atpasakota dešimtyje Evangelijos skyrių.
Jėzus savo mirtimi, prisikėlimu ir įžengimu į dangų turi atlikti naująjį perėjimą, kuris atvers žmonėms priėjimą prie Dievo. „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51).
Kelias per Samarijos kraštą yra šiek tiek trumpesnis, bet ir pavojingesnis, mat žydai ir samariečiai (hebr. „samerìm“ – įstatymo saugotojas) jau ilgus šimtmečius nesutarė dėl kai kurių religinių tiesų.
Daugelis žydų, kurie bandė keliauti per Samariją, buvo persekiojami. Jėzus ne tik pasiryžta keliauti per šį kraštą, bet ir, tiesdamas draugystės ranką, dar paprašo, kad jam leistų apsistoti viename kaime. Jo prašymas buvo atmestas.
Tad mokiniai pasiūlo sunaikinti šį nesvetingą kaimą. Jiems apmaudu ne vien dėl to, kad teks vargintis ieškant nakvynės, bet, svarbiausia, dėl rodomos nepagarbos jų Mokytojui.
Aprašyta situacija primena panašų atvejį iš pranašo Elijo gyvenimo, kai jis ant karaliaus siunčiamų kareivių būrių, kuriems buvo įsakyta suimti pranašą, du kartus iš dangaus nuleisdino ugnį ir juos sunaikino (2 Kar 1, 9–12).
Bet Jėzus nuramina savo mokinių smurtines nuotaikas ir pasuka į kitą kaimą, kuriam taip pat bus suteikta laisvė rinktis, nes „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17).
Beje, kai kurie rankraščiai po Lk 9, 55 įterpia: „Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti.“
Evangelijos pamoka skirta ne vien apaštalams, bet ir visų laikų Kristaus sekėjams – taip pat ir mums. Ir mūsų širdyse, išgirdus apie neteisybes, neretai kyla nerimastingas klausimas: kodėl Dievas jų nenubaudžia? Taip norisi, kad niekadėjai tuojau pat gautų deramą atpildą.
O Jėzus nori, atrodo, neįmanomo dalyko. Jis nori, kad tas, kuris jį persekioja, taptų jo ištikimu draugu ir skelbėju; prisiminkime, pavyzdžiui, šv. Pauliaus atsivertimo istoriją (Apd 9, 1–19).
Vadinasi, negalima Dievo vardu smurtauti ar barti, o tik melstis ir gailėtis tų, kurie nusigręžia nuo išganymo. Dievas siūlo savo meilę, bet neužkrauna jos. Taip jis elgiasi ir šiandien.
Žinoma, taip gimsta ir didelė atsakomybė: žemiškasis mūsų gyvenimas – beribio Dievo gailestingumo, kurį esame kviečiami priimti, laikas; mums įžengus per mirtį į amžinybę šį galimybė baigiasi.