Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.
Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 9–17)
Šeštąjį Velykų sekmadienį Jono evangelijos ištraukoje girdime vieną iš nedaugelių Jėzaus įsakymų savo mokiniams: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau (...) Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 12. 17). Meilė – įsakymas? Ar galima meilę paversti įsakymu jos nesunaikinus? Koks gali būti ryšys tarp meilės ir pareigos?
Reiktų prisiminti, kad yra dviejų rūšių įsakymai. Yra įsakymas, kuris ateina iš išorės, iš kitos valios negu mano, ir yra įsakymas, ateinantis iš vidaus, esantis manyje. Akmuo, išmestas į viršų, ar obuolys, krentantis nuo medžio, yra „įpareigoti“ nukristi. Kitaip jie negali pasielgti. Ir ne todėl, jog kas nors taip elgtis liepia, bet todėl, kad juose randasi vidinė svorio jėga, kuri traukia žemės centro link.
Meilė, pasak šv. Augustino († 430), yra lyg sielos „svoris“, traukiantis ją prie trokštamo objekto, kuriame ji randa ramybę. Ta prasme meilė yra įstatymas. Būtent šis įstatymas įgalina padaryti tai, ko negali priversti daryti joks kitas išorinis ar rašytas įstatymas, – tai yra, atiduoti gyvenimą už kitą.
Jeigu mes spontaniškai esame traukiami į gėrį ir tiesą, kam tada reikia įrėminti meilę įstatymo ar pareigos rėmais? Kol mes esame apsupti kitų gėrių šiame pasaulyje, tol rizikuojame nepataikyti į tikslą, siekti klaidingo gėrio ir taip prarasti Didįjį Gėrį – Dievą.
Kaip erdvėlaivis, nukreiptas į saulę, turi laikytis tam tikrų taisyklių, kad nepakliūtų į kokios nors planetos traukos sferą, taip ir mes turime elgtis atitinkamai, norėdami artėti prie Dievo. Jo įsakymai – pradedant pirmuoju ir didžiuoju įsakymu mylėti Dievą – yra skirti mums pagelbėti.
Visa tai neatsiejama ir nuo žmogiškos meilės bei gyvenimo. Šiandien vis dažniau jaunimas klausia: „Kodėl reikalinga santuoka? Juk santuoka yra institucija, kuri suriša, įpareigoja būti ištikimus ir mylėti vienas kitą visą gyvenimą. Kodėl meilė, kuri yra potraukis, spontaniškumas, gyvenimo pakilimas, turi pavirsti pareiga?“
Todėl daugėja jaunimo, kuris atmeta santuoką ir renkasi taip vadinamą laisvą meilę arba gyvenimą susimetus. Danų filosofas Soren Kierkegaard († 1855) rašė: „Tik kai jaučiama pareiga mylėti, tik tada meilė yra apsaugota nuo suklastojimo, apsaugota amžinu palaiminimu nuo bet kokio blaškymosi.“
Vadinasi, žmogus, kuris iš tiesų myli, nori mylėti visada. Meilė turi regėti prieš save amžinybės horizontą, jei taip nėra, tada ji tampa lengvabūdišku pajuokavimu, laiko švaistymu. Pareiga išvaduoja meilę iš nepastovumo ir ją įskiepija amžinybei dvejopu būdu: išskirtinumo prasme (tiktai šis vienintelis asmuo) ir jos išsaugojimo visam laikui prasme.
„Taip, meilė yra „ekstazė“, – sako popiežius Benediktas XVI, – tačiau ne akimirksnio apgirtimo prasme, bet kaip kelias, kaip nuolatinis ėjimas iš savęs į savo išsilaisvinimą dovanojant save patį, ir būtent per tai – ėjimas į savęs paties atradimą, maža to, Dievo atradimą.“
Žinoma, čia nėra nieko naujo, nes apie pareigą mylėti, apie tikrą meilę, prasidėjusią laike ir įsišaknijančią amžinybėje, jau rašė apaštalas Paulius maždaug 56 mūsų eros metais:
„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4-8).