Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 33–37)
Prasideda naujieji liturginiai metai, per kuriuos Bažnyčia peržvelgia visus Kristaus slėpinius. Šiandien pradedame apie keturias savaites trunkantį adventą (lot. „adventus“ – atėjimas), kuris parengia mus švęsti Įsikūnijimo slėpinį – Dievo Žodžio atėjimą į šį pasaulį.
Mūsų visuomenės gyvenime vis daugiau triukšmo ir skubėjimo, todėl labai nesunku pamiršti mumyse slypinčią gelmę – tylos erdvę. Ji gali būti išniekinta ir tapti panaši į turgaus aikštę ar kalėdinį prekybos centrą, kur klaidžioja paviršutiniški ir tušti poreikiai.
Evangelijos tekste Jėzus kalba apie žmogų, kuris išvyko į kelionę savo tarnams pavedęs tvarkyti namus, „o durininkui įsakė budėti“ (Mk 13, 34). Taip ir kiekvienas iš mūsų privalo būti geras durininkas ir kiekvieną mintį, vos tik ši beldžiasi į duris, klausti: „Ar tu priklausai man, ar esi man priešiška? Ar nori man ką nors pasakyti, ar tik nori užimti mano namus, o mane iš jų išvaryti?“
Sekti savo mintis yra svarbus gyvenimo uždavinys. Mintys gali gydyti, tačiau gali ir pakenkti. Mums būtinas atsargumas, mums reikia budėtojo, kuris kiekvieną mintį, norinčią įsibrauti į mūsų vidinį gyvenimą „apklausia“, gera ji esanti ar ne, ar ji kartais ne namų grobikė, ketinanti išsikeroti mūsų namuose ir atimti iš mūsų savininko teisę.
Sargas budi, jis nemiega. Jis saugo mano namus, kad ramiai ir saugiai galėčiau juose gyventi. Pasirūpinkime, kad geras sargas budėtų prie durų, vedančių į mūsų širdį, ir tramdytų liežuvį – vartus, atsiveriančius į išorę, pro kuriuos liejasi neapgalvoti žodžiai, kurie tiek mums, tiek ir kitiems gali pridaryti nemalonių dalykų.