Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 1–10).
Viešpats mus kviečia vardu, kviečia todėl, kad myli. Tačiau, priduria Evangelija, taip pat yra kitų balsų, kurių nereikia klausyti: svetimųjų, vagių, plėšikų, kurie turi blogų ketinimų.
Mūsų viduje skamba skirtingi balsai. Dievo balsas, kuris subtiliai kalba sąžinei, ir gundantis balsas, kuris kreipia link blogo.
Kaip atskirti Gerojo Ganytojo balsą nuo vagies, kaip atskirti Dievo įkvėpimą nuo piktojo įtaigos?
To galime išmokti, nes šie du balsai kalba skirtingomis kalbomis, priešingais būdais beldžiasi į mūsų širdis. Dievo balsas niekada neverčia: Dievas siūlo, savęs neprimeta.
Tuo tarpu piktas balsas gundo, puola, verčia: žadina akinančias iliuzijas, stiprias, bet greit praeinančias emocijas.
Iš pradžių maloniai įsiteikia, leidžia patikėti, jog esame visagaliai, bet po to palieka vidinę tuštumą ir mus kaltina: „Tu nieko nevertas.“
Dievo balsas, priešingai, mus labai kantriai taiso, visada drąsina, guodžia, visada maitina viltį.
Priešo balsas visada atitraukia nuo dabarties ir trokšta, kad susitelktume į ateities baimes arba praeities liūdesį: žadina kartėlį, primena patirtas nuoskaudas, kas mus įskaudino.
Kitaip elgiasi Dievas. Jo balsas kalba apie dabartį: „Dabar gali daryti gera, kūrybingai mylėti, atsisakyti tavo širdį įkalinusių apgailestavimų ir graužaties.“
Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į tai, kokius klausimus šie balsai mumyse sužadina. Dievo žadinamas klausimas yra toks: „Koks dalykas man būtų į gera?“
O gundytojas primygtinai siūlys kitą klausimą: „Ką man patiktų daryti?“ Kas patiktų: centre atsiduria ego, jo impulsai, jo poreikiai, viskas ir nedelsiant.
Dievo balsas, priešingai, niekada nežada pigaus džiaugsmo, tačiau kviečia matyti toliau už mūsų ego, kad atrastume tikrą gėrį ir tikrą ramybę.
Verta atminti, blogis niekada nedovanoja ramybės, visų pirma sužadina skubą, o po to palieka kartėlį.
Galiausiai, Dievo ir gundytojo balsai prabyla skirtingose aplinkose: priešui patinka tamsybės, suktybės, apkalbos. Viešpats myli saulės šviesą, tiesą, nuoširdų skaidrumą.
Priešas mums pasakys: „Užsidaryk savyje, vis tiek niekas tavęs nesupranta ir neklauso, niekuo nepasitikėk!“ Gėris, priešingai, kviečia atsiverti, būti skaidriais, pasitikėti Dievu ir kitais.
Būkime dėmesingi, klauskime: kokie balsai pasiekia mūsų širdį? iš kur jie atsklinda?
Prašykime malonės atpažinti ir paklusti Gerojo Ganytojo balsui, kuris mus išveda iš egoizmo aptvaro ir veda į tikros laisvės ganyklas.
