Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų.“
Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“ (Lk 10, 38–42)
Iš Jono evangelijos žinome, kad seserys gyveno Betanijoje, mažame kaimelyje šalia Jeruzalės; be to, Jonas pasako, jog jos turėjo brolį, vardu Lozorius (Jn 11, 1), kuris šiame epizode nedalyvauja.
Morta metėsi į ruošą, manydama, kad taip išreiškia savo meilę brangiam svečiui. Jos supratimu geriau triūsti virtuvėje, negu dalyvauti pokalbyje.
Toks žmogus pirmiausia klausosi, meldžiasi, mąsto, norėdamas suprasti Dievo valią. Veikimas turi būti padarinys, ištyrimo vaisius, suvokimas, kad būtent šis gestas, veikla, kelionė ar atsidavimas atitinka Dievo planą.
Yra daug pareigų Dievui ir artimui, bet tarp jų svarbiausia – Dievo žodžio klausymas ir jo vykdymas (Lk 6, 47; 8, 21; 11, 28). Klausymasis yra pagrindas ir pradžia. Iš išgirsto žodžio turi rastis visas gyvenimas.
Gyvenime priimti yra radikaliau, negu duoti. Žmogus pašauktas duoti, tačiau pirmiau turi priimti. Gyvenimas prasideda su priėmimu, bet ne su davimu. Priimame tam, kad galėtume duoti, ir klausomės tam, kad galėtume pasakyti.
Marija, kuri klauso ir mato Jėzų, šiuo veiksmu liudija mokinio palaiminimą: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“ (Lk 10, 23–24).
Ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje prie stalų patarnaudavo Dvylika. Nutarę pasitelkti pagalbon Septynis, jie nenurašo tarnavimo: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų” (Apd 6, 2). Abi tarnystės svarbios, tačiau Žodžio tarnystė svarbesnė.
Mortos sesuo Marija yra pirmoji, kuri paklūsta Tėvo balsui: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kontempliacija (lot. „įsiklausymas“) prie Viešpaties kojų yra didingiausia žmogaus veikla, nes jį atgimdo Dievo vaiku (1 Pt 1, 23).
Be abejo, neįmanoma gyventi vien tik klausantis, vėliau ar anksčiau teks pakilti ir imtis veiklos. Tačiau pradžia, šaltinis, yra būtent klausymasis prie Viešpaties kojų. Mokinio tapatybę suteikia Viešpats. Susitikus su juo patiriamas rūpestis, dėmesingumas, meilė, apvaloma veikla.
Todėl nepakanka vien gerų organizatorių, žinančių, ką „daryti“; jie turi tai „daryti“ dar ir tikėjimo dvasia, apšviesti Dievo ir kupini širdies išminties ir ramybės.
Šv. Augustinas († 430) sako, jog ta Marijos tikrovė parodo mums mūsų situaciją danguje; žemėje negalime to pasiekti, bet visoje mūsų veikloje turi glūdėti bent tam tikra to anticipacija. Turi glūdėti ir Dievo kontempliacija.
Būtina ne prapulti gryname aktyvizme, bet visada įsileisti į savo veiklą Dievo žodžio šviesą ir taip mokytis tikrosios meilės, tikro tarnavimo kitam, kuriam reikia ne daugybės dalykų – gal tik kelių būtiniausių, – bet pirmiausia mūsų širdies ir Dievo šviesos šilumos.
Šv. Bernardas († 1153), kontempliacijos ir veikimo darnos pavyzdys, knygoje „De consideratione“, kurioje popiežiui Inocentui II pateikė apmąstymų apie pastarojo tarnybą, pabrėžia vidinio susikaupimo, maldos svarbą ginantis nuo pavojų, keliamų perdėto panirimo į veiklą, kad ir kokios sąlygos ir užduotys tai diktuotų.
Šiandien, kai viskas vertinama pagal produktyvumo ir našumo kriterijus, tas raginimas itin vertingas. Be kasdienės, tikėjimo kupinos maldos mūsų veikla tampa tuščia, netenka savo giliosios sielos, susiaurėja iki paprasto aktyvizmo, kuriuo galiausiai liekame nepatenkinti.
Krikščioniškoji tradicija turi gražią invokaciją, recituotiną prieš imantis bet kurios veiklos: „Mūsų veiksmus, Viešpatie, savo įkvėpimu pradėk ir savo pagalba lydėk, kad tu būtum kiekvieno mūsų sumanymo ir darbo pradžia ir pabaiga. Amen.“