„Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.
Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.
Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Mt 10, 26–31)
Mes dažnai gyvename susirūpinę, nes mus supa ateities, mirties ar paprasčiausiai rytojaus baimė. Be to, į šiandieninį žmogų pažvelgė vienas iš sudėtingiausių nerimo žvilgsnių – nerimas dėl pačios egzistencijos. Kartais šis pasaulis jam pasirodo kaip priešiška ir grėsminga tikrovė, išslydusi jam iš rankų ir atsigręžusi savo beatodairišku progresu prieš jį patį.
Nuodėmės ir žmogiško blogio atšvaitas meta savo šešėlį ant kūrinijos, suteikdamas jai atgrasų veidą. Baimė įžengė į pasaulį kartu su nuodėme. Tuoj po savo nuopuolio, Adomas sako Viešpačiui: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau“ (Pr 3, 10). Dievas tąkart jo paklausė: „Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ (Pr 3, 11). Ši baimės patirtis, įsišaknijusi nuodėmėje, pasiekė visus žmones.
Tačiau visose Evangelijos puslapiuose, o prieš tai ir Senajame Testamente, aidi žodis: „Nebijok, drąsos!“ Dievas kviečia Abraomą nebijoti, kai pasiūlo jam keliauti iš savo šalies į nežinomą kraštą; pranašams irgi sako: „Nebijokite, aš esu su jumis.“ Mergelė Marija išgirsta iš angelo: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“ (Lk 1, 30).
Šios dienos Evangelijoje Jėzus mums pateikia motyvaciją, mūsų baimių priešnuodį: nebijokite tų, kurie žudo kūną; nėra nieko pasaulyje, išskyrus jus pačius, kas galėtų nužudyti jūsų sielą; nebijokite, jūs vertesni už daugybę žvirblių, ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. Tai Dievo rūpesčio savo vaikais ir anapus mirties esančio gyvenimo apreiškimu besiremiantis Jėzaus kvietimas ir padrąsinimas.
Kiekviena baimė yra grąžinama į savo įprastas ribas, kai Jėzus paaiškina ir parodo žmogiškojo gyvenimo tikslą, kurio niekas, net ir mirtis, negali pažeisti. Bažnyčios aušroje šv. Justinas († 164) kreipdamasis į savo persekiotojus sušuko: „Jūs galite mus nužudyti, bet jūs negalite mums pakenkti!“
Tačiau Jėzus mums atskleidė vienu sakiniu dar svaresnį argumentą, padedantį nugalėti mūsų baimes: „Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Šį dėl žmogaus nuodėmės priešišką pasaulį Jėzus nugalėjo savo mirtimi ir prisikėlimu:
„Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Kor 15, 54–56).
Kiekvienos žmogiškosios baimės šaknis turi aiškų vardą – mirtis. Jėzus nugalėjo mirtį pats ją patirdamas ir ištraukdamas iš jos visus nuodus. Jo mirtis ir prisikėlimas yra mūsų pergalės laidas, mūsų vilties ir drąsos šaltinis:
„Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (1 Kor 8, 31–37).
