Tada, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, jis atsistojo priešais Elišą ir tarė: „Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. Tad prašyčiau priimti dovaną iš savo tarno.“

Bet Eliša atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, kuriam tarnauju, aš neimsiu!“ Jis primygtinai ragino jį priimti, bet šis atsisakinėjo.

Tada Naamanas tarė: „Jeigu ne, tai prašyčiau man, tavo tarnui, duoti žemės, kiek gali panešti du mulai, nes tavo tarnas niekada daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus Viešpatį.“ (2 Kar 5, 14–17)

Šio sekmadienio pirmajame skaitinyje pranašas Eliša kviečia Naamaną Sirą, sergantį raupsų liga, išsimaudyti Jordano upėje (2 Kar 5, 9–17).

Tai nuoroda į Krikšto sakramentą, kuris ir mus atgimdė naujam gyvenimui. Išties, kaip Naamanas buvo išgydytas iš raupsų, taip pakrikštytas žmogus yra apvalomas nuo savo nuodėmių.

Krikštyti (gr. baptizein) reiškia „panardinti“, „panerti“. „Panardinimas“ į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi (Rom 6, 3–4; Kol 2, 12) kaip „naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).

Elišo kvietimas, kad Naamanas išsimaudytų septynis kartus Jordane, yra išsilaisvinimo iš septynių svarbiausių ydų – puikybės, gobšumo, gašlumo, rūstumo, pavydo, rajumo ir tingumo – simbolis.

Pirmaisiais Bažnyčios amžiais katechumenai, pasiruošę priimti Krikštą, nulipdavo į krikštyklos vandenis septyniais laiptais, taip parodydami, jog visiškai atsižada piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių.

Taigi Krikštu esame „nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11).