Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: „Stok į vidurį!“ O juos paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo.
Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo. (Mk 3, 1–5)
Praeitą ketvirtadienį Romos Katalikų Bažnyčia šventė Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmę, o šiandien liturginiame kalendoriuje nurodytas IX eilinio laiko sekmadienis. Tad atidžiau pažvelkime į šio sekmadienio Evangelijos teksto detales.
Pirmiausiai Jėzus liepė žmogui su padžiūvusia ranka stoti į vidurį (Mk 3, 3). Krypti į gera ar į bloga – žmogus nuolatos turi galimybę rinktis. Evangelija drąsina ryžtingai priimti teisingus sprendimus.
Turbūt visose gyvenimo srityse nevertėtų vadovautis kraštutinumais, bet ieškoti pusiausvyros – aukso vidurio, nes, pasak biblinės išminties, gyvenimas bei gero ir pikto pažinimas yra Edeno sodo viduryje (Pr 2, 9).
Senajame Testamente žydų tauta taip pat, galime sakyti, buvo pastatyta į vidurį, turėjo galimybę rinktis: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonis būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19).
Po to Jėzus drąsina žmogų sakydamas: „Ištiesk ranką!“ (Mk 3, 5). Vadinasi, esame kviečiami ištiesti ranką Jėzui, atsigręžti į gyvenimą. Jis yra Mokytojas ir Gydytojas. Jis visada laukia kiekvieno tiesiogiai, asmeniškai susitikti.
Velykinėje Rytų Bažnyčios ikonoje Jėzus per savo mirtį paima Adomą, paima laukiančius žmones už rankos ir veda juos į šviesą, į gyvenimą. Jėzus užlipa ant pragaro vartų, kuriuos jis pats ką tik atvėrė ir pargriovė.
Mes pasijuntame įtraukti į šį veiksmą. Ikona yra lyg atviras langas į neregimybę. Kristaus prisikėlimas yra taip pat mūsų prisikėlimas.
Kiekvienas vyras, žvelgdamas į šią nuostabią Prisikėlimo ikoną, yra kviečiamas susitapatinti su Adomu, o kiekviena moteris – su Ieva, ir ištiesti savo ranką, kad leistųsi Kristaus pagaunami ir iškeliami iš tamsos.
Todėl Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: „Stok į vidurį ir ištiesk ranką!“ Tai yra atsistok, prisikelk ir ištiesk man ranką, kad aš galėčiau tave iškelti iš mirties, perkeisti tavo ranką, kuri galėtų atlikti gerus darbus.
Neatsitiktinai ranka iš kitų kūno narių yra dažniausiai minima Šventajame Rašte (daugiau negu tūkstantį penkis šimtus kartų). Tik perkeista ranka randa drąsos paduoti stiklinę šalto vandens ištroškusiam, teikti palaiminimą ir paguodą nuliūdusiems, pakelti sukniubusius.
Krikščionys žino, kad yra ir rankų Evangelija, Geroji Naujiena, kuri verčiama į sakramentinius veiksmus, ženklus, darbus, gestus: rūpinantis ligoniais ir kenčiančiais, ginant taiką ir kovojant už teisingumą.
Tik dabar suprantamas tampa ir Jėzaus klausimas: „Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ (Mk 3, 4). Išties šiam žmogui negrėsė fizinė mirtis, bet, nesusitikus Jėzų, nepakilus iš tamsos, neatradus tikėjimo ir gyvenimo pusiausvyros, jam grėsė dvasinė – amžina – mirtis.
Jėzui atėjo ieškoti ir gelbėti, kas yra pražuvę (Lk 19, 10). Jam fizinė žmonių sveikata svarbi, tačiau amžinasis mūsų likimas svarbesnis.