Šiame Kristaus palyginime nesunku įžvelgti dėsningumą, kuris kartojasi visoje pasaulio istorijoje. Dievas – lauko savininkas – sėja tik gerą sėklą. Tačiau visą laiką veikia ir priešas, sėjantis rauges, nenorintis, kad kviečiai gražiai augtų.
Lauko šeimininkas viską daro atvirai, dienos šviesoje. Jo tikslas – sulaukti derliaus. Priešas darbuojasi naktį, jis pavydi, nori viską sugadinti.
Priešas turi vardą – tai velnias. Viskas, ką jis daro, nukreipta prieš Dievo veikimą. Velnio tikslas – kenkti išganymo darbui, trukdyti plėstis Dievo karalystei. Velnias siunčia į Dievo lauką blogio sėjėjus, piktintojus.
Tarnai norėtų tuoj pat išnaikinti blogį, pašalinti bloga darančius žmones, tačiau šeimininkas yra išmintingesnis, jis žvelgia į priekį. Reikia palaukti, ištverti persekiojimus, iškęsti priešiškumą.
Toks yra krikščionių pašaukimas. Blogį reikia atmesti, bet turime kantriai elgtis su bloga darančiais žmonėmis. Tai nėra dviprasmiška ir apsimestinė tolerancija, bet gailestingas teisingumas.
Jei Jėzus atėjo į pasaulį ne tik pas teisiuosius, bet ir pas nusidėjėlius, jei atėjo gydyti sergančiųjų, o ne sveikųjų, tai ir mes, jo mokiniai, turime ne kovoti su bloga darančiaisiais, bet juos gelbėti.
Vadinasi, šios dienos Evangelija kalba apie buvimo ir veikimo istorijoje būdus – galime elgtis taip, kaip norėjo pasielgti tarnai, arba galime sekti šeimininko pavyzdžiu. Tarnams labiausiai rūpi, kad lauke neaugtų piktžolės, šeimininkui – kad augtų kviečiai.
Viešpats nori, kad sektume šeimininko pavyzdžiu, kad matytume kviečius, net jei jie auga tarp raugių. Dievo bendradarbis nepuola ieškoti kitų žmonių klaidų ir trūkumų, bet sugeba atpažinti gėrį, kuris auga Bažnyčios ir pasaulio laukuose, padeda jam subręsti.
