Nurodžius misiją, pateikiami dvylikos apaštalų vardai. Visi dvylika buvo tikintys ir tikėjimą praktikuojantys žydai, laukę Izraelio išganymo. Tačiau konkrečiomis pažiūromis, mintimis apie išganingąjį išgelbėjimą jie labai skyrėsi. Nežiūrint to, Bažnyčia juos visus laiko šventaisiais, išskyrus tą, kuris visose keturiose evangelijose yra minimas paskutinis dvylikos apaštalų sąraše, – Judą Iskarijotą.
Žodis „Iskarijotas“ gali tiesiog reikšti „vyrą iš Kerijoto“, nurodant jo gimtąjį kaimą netoli Hebrono ir minimą du kartus Biblijoje (Joz 15, 25; Am 2, 2), arba ir sikarijų iš radikalios uoliųjų atmainos (lot. sica – durklas, kurį naudodavo žydų ekstremistai užpuldami iš pasalų romėnų karius ir žydus kolaborantus). Kai kas šiame žodyje įžvelgia paprasčiausią hebrajiškos ir aramėjiškos šaknies „ish-qaria“ transkripciją: „tas, kuris jį išduoda“.
Judo išdavystė evangelijose kartais pasakojama kaip dar vykstantis (Jn 6,71), o kartais, ypač apaštalų sąrašuose, kaip jau įvykęs faktas (Mt 10, 4; Mk 3, 19; Lk 6, 16). Pati išdavystė įvyko dviejuose momentuose: pirmiausia Judui susitarus su Jėzaus priešais dėl trisdešimties sidabrinių (Mt 26, 14–16), o paskui, suėmimo metu, bučiniu išduodant mokytoją Alyvų kalne (Mt 26, 46–50).
Vis dėlto evangelistai dažnai pabrėžia ir Judo apaštališkąjį pašaukimą: jis yra pristatomas kaip „vienas iš Dvylikos“ (Mt, 26, 14. 47; Mk 14, 10. 20; Lk 22, 3; Jn 6, 71). Jėzus net du kartus, kreipdamasis į apaštalus ir kalbėdamas apie Judą, jį nurodo kaip „vieną iš jūsų“ (Mt 26, 21; Mk 14, 18; Jn 13, 21). Ir Petras po Jėzaus prisikėlimo pasakys apie Judą, kad jis „juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje“ (Apd 1, 17).
Kodėl jis išdavė Jėzų? Yra įvairiausių hipotezių. Vieni pasitelkia jo godumą pinigams; kiti palaiko mesijinį aiškinimą: Judas nusivylė Jėzumi, pamatęs, jog šis nesiekia politinio ir karinio šalies išlaisvinimo. Iš tikro evangelijų tekstai remia kitą požiūrį: Jonas aiškiai sako, kad „velnias buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį“ (Jn 13, 2); panašiai rašo Lukas: „Šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos“ (Lk 22, 3).
Tuo būdu einama anapus istorinių motyvacijų ir šis įvykis aiškinamas Judo, kuris pasidavė piktojo pagundai, asmenine atsakomybe. Tačiau Judo išdavystė išlieka paslaptimi. Jėzus jį laikė savo bičiuliu (Mt 26, 50), bet kviesdamas jį eiti palaiminimų keliu, neįtakojo jo valios ir nesiėmė išankstinių priemonių prieš šėtono gundymus, nes gerbia kiekvieno žmogaus laisvę.
Prisiminkime, panašiai ir Petras priešinosi Jėzui, bet išgirdo pamokančius žodžius: „Tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 32–33). Be to, Petras po savo didžiojo nuopuolio (Mt 26, 69–75) gailėjosi ir rado atleidimą ir malonę. Judas irgi gailėjosi, bet jo gailestis pagimdė neviltį, kuri pastūmėjo jį į savižudybę (Mt 27, 5).
Šv. Benedikto (mir. apie 560) reguloje yra rašoma: „Niekada nenusivilk dieviškuoju gailestingumu.“ Išties, „jei mūsų širdis imtų mus smerkti, Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 20). Todėl atminkime: Dievas gerbia mūsų laisvę ir visada laukia ir lauks mūsų sugrįžimo, nes jis yra gailestingas ir žmones mylintis Dievas.
Kai mąstome apie neigiamą Judo atliktą vaidmenį, turėtume neišleisti iš akių ir mums neregimo dieviškų įvykių vyksmo. Taip, jo išdavystė nuvedė Jėzų myriop, tačiau Jėzus perkeitė šią išdavystės kančią į išganomosios meilės erdvę ir savęs atidavimą Tėvui (Gal 2, 20; Ef 5, 2. 25).
Veiksmažodis „iš-duoti“ yra vieno graikiško žodžio, kuris reiškia „ati-duoti“, versija. Kartais šio žodžio veiksnys yra net Dievo asmuo: juk jis buvo tas, kuris iš begalinės meilės „atidavė“ mums Jėzų (Rom 8, 32). Savo slėpiningame išganymo plane Dievas pasitelkė nepateisinamą Judo veiksmą kaip galimybę atpirkti visą pasaulį (Rom 11, 32; 1 Kor 15, 28).
