Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“
Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“
Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“
Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“
O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“
Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko (Mt 15, 21–28).
Kas paskatino Jėzų keliauti į tolimą Tyro ir Sidono sritį? Biblijos aiškintojai mano, kad toje pagoniškoje šalyje gyveno nemažai žydų, tad Jėzus norėjo, kad ir jiems būtų paskelbta Geroji Naujiena.
Kaip žinia, pradėdamas savo viešąją veiklą, Jėzus paskelbė paskutinius laikus (Mk 1, 15). Galbūt buvo tikėtasi, kad jis iš karto ir be ribų atvers visuotinumo vartus, tačiau jo žodžiai ir elgesys buvo atsargūs. Apaštalams, kuriuos siunčia į misiją, jis pataria: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus“ (Mt 10, 5).
Kita vertus, randame nemažai tekstų, kurie atskleidžia Jėzaus nuostabą dėl svetimtaučių tikėjimo: Kafarnaumo šimtininkas (Mt 8, 10), raupsuotasis samarietis (Lk 17, 11–19) ir moteris kanaanietė, apie kurią kalba šios dienos Evangelija. Tai lyg pirmienos tos nesuskaičiuojamos daugybės svetimšalių, kuriems pranašaujamas įžengimas į tikėjimą.
Beje, moteris iš Kanaano mums gali pagelbėti, mokydama ištvermės maldoje, kurioje gimsta brandus tikėjimas ir brandi meilė. „Giliausi vandenys negali užgesinti meilės nei potvyniai jos paskandinti“ (Gs 8, 7).
Jėzaus elgsenoje ir žodžiuose galime įžvelgti tam tikrą nejautrumą ir širdies kietumą šios moters atžvilgiu. „Ieškojau, bet negalėjau rasti; šaukiau, bet jis neatsišaukė“ (Gs 5, 6).
Tik pabaigoje, kai Jėzus džiaugiasi jos tikėjimu, galime suprasti, kas buvo Jėzaus širdyje ir kodėl jis taip elgėsi. Šv. Augustinas (mir. 430 m.) teisingai pastebi: „Kristus elgėsi abejingai jos atžvilgiu ne tam, kad atsakytų jai gailestingumo, bet kad uždegtų joje troškimą.“
Išties, Dievas kantriai viliasi, jog žmogaus laisvė maldoje pasirinks tai, kas geriausia: pereis nuo mažų prie didelių dalykų – nuo materialių prie dvasinių, nuo laikinųjų prie amžinųjų dalykų.
Šv. Kryžiaus Jonas (mir. 1591 m.), ispanų poetas ir mistikas, rašo:
Mano yra dangūs ir mano yra žemė.
Mano yra tautos, mano teisieji ir mano nusidėjėliai.
Angelai yra mano ir Dievo Motina – mano;
pats Dievas yra mano ir man, nes Kristus – mano ir visas man.
Tad ko dar prašai ir ko ieškai, mano siela?
Visa tai yra tavo ir tau.
Nesusiviliok niekais ir neieškok trupinių,
krintančių nuo tavo Tėvo stalo.
Eik ir džiaukis savo šlove!
Pasislėpk joje ir džiūgauk;
ten gausi, ko geidžia tavo širdis.
