Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.
Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ (Mk 12, 38–44)
Jėzus, atsisėdęs ties šventyklos aukų skrynia, stebi visų ten metamas aukas. Vargšai įmeta keletą smulkių pinigėlių, turtingieji – didesnės vertės monetas. Žinia, šventyklos iždą pasiekdavo gana gausios įplaukos. Visi kažkiek atnešdavo, kad padėtų išlaikyti šventyklą.
Dalis pinigų buvo skiriami vargšams, nes tuo metu socialinės apsaugos nebuvo. Vargšai priklausė nuo visuomenės dosnumo. Ypač sunkiai gyveno našlaičiai ir našlės. Jie beveik nieko neturėjo, visiškai priklausė nuo kitų. Tačiau stengdavosi pasidalyti su kitais tuo trupučiu, kurį turėjo.
Taip viena suvargusi našlė įmeta savo auką į aukų skrynią. Vos du pinigėlius, tai yra skatiką (skatikas – ketvirtadalis aso, mažiausio tų laikų Romos pinigo), už kurį buvo galima nupirkti tik 100 gramų duonos.
Biblijoje gana dažnai kalbama apie našles. Apskritai to meto moters dalia nebuvo lengva: dominavo vyrai tiek šeimos, tiek ir visuomenės gyvenime; buvo akivaizdi diskriminacija. Ši situacija dar labiau pablogėdavo, kai moteris netekdavo vyro – pagrindinio šeimos maitintojo.
Našlė dažnai likdavo su daug vaikų visiškai viena, todėl dieviškasis įstatymas jas gynė. Išėjimo knygoje skaitome: „Neskriausite našlės ar našlaičio. Jei tu juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą“ (Iš 22, 21-22). Pakartoto Įstatymo knyga įsako: „Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu“ (Įst 24, 17).
Taip pat pranašų knygose pabrėžiamos našlių teisės: „Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Iz 1, 17); „Nesielkite neteisingai ir neskriauskite svetimšalio, našlaičio ir našlės“ (Jer 22, 3; Zch 7, 10; Mal 3, 5). Pats Viešpats, „našlaičių tėvas ir našlių gynėjas“ (Ps 68, 6), rūpinasi ginti našles.
Po Kristaus mirties ir prisikėlimo pirmosios krikščionių bendruomenės nuo pat pradžių rūpinasi našlėmis. Apaštalų darbuose aptinkame nuorodą, jog našlėms kasdien būdavo parūpinama maisto (Apd 6, 1). Jokūbo laiške primenama, jog „tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte“ (Jok 1, 27). Apaštalo Pauliaus Pirmajame laiške Timotiejui penktajame skyriuje išsamiai nagrinėjamas našlių statusas bendruomenės gyvenime.
Grįžtant prie Evangelijos teksto, kyla klausimas: kas vertingiau – du našlės pinigėliai ar tūkstantis turtuolio monetų? Be abejo, mokiniams tūkstantis turtuolio monetų yra nepalyginti naudingiau, negu du našlės pinigėliai. Jiems atrodo, kad žmonių problemas galima išspęsti tik su didele pinigų suma.
Duonos padauginimo įvykyje, prieš pamaitinant didžiulę minią, jie su ironija klausia Jėzaus: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“ (Mk 6, 37). Iš tiesų, kas taip mąsto, tiems našlės skatikas yra bevertis.
Bet Jėzus sako: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią“ (Mk 12, 43). Jėzaus supratimas yra kitoks. Atkreipdamas savo mokinių dėmesį į našlės poelgį, jis moko, kur turime ieškoti Dievo valios apsireiškimo, tai vargšai ir pasidalijimas.
Jei pasidalytume Kūrėjo sukurtomis mūsų planetoje gėrybėmis, nebūtų nei vargšų, nei bado. Visiems pakaktų ir dar liktų ateinančioms kartoms. „Tėve mūsų“ maldoje mes prašome: „Kasdienės duonos duok mums šiandien.“ Čia kalbama apie „mūsų“ duoną. Meldžiame mūsų duonos, vadinasi, ir duonos kitam. Kas duonos turi apsčiai, tas kviečiamas dalytis.
Popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Meilė tiesoje“ (lot. „Caritas in veritate“) primena: „Pasaulio vargšai vis dar beldžiasi į apstumo duris, tuo tarpu turtingajam pasauliui iškilęs pavojus dėl sąžinės negebėjimo pažinti, kas žmogiška, nebegirdėti to beldimo“ (75).
Aukos arba išmaldos davimas yra ženklas suvokimo, kad viskas priklauso Dievui, vadinasi, kiekvienam žmogui. Kiekvienas iš mūsų yra tik šių žemiškų gėrybių administratorius, besistengiantis, kad gyvenimas pasiektų visus.
Pasidalijimo ir solidarumo praktika yra pirmykštės Bažnyčios savybė: „Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų“ (Apd 4, 32–35; 2, 44–45). Gauti pinigai nebūdavo kaupiami, bet „kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 35; 2, 45).
Tai, kad bendruomenėse pamažu radosi turtingų žmonių, viena vertus, leido krikščionybei plėstis, sudarant palankias sąlygas misijoms, tačiau, kita vertus, – turtų kaupimas ėmė blokuoti solidarumo ir pasidalijimo judėjimą. Jokūbo laiško autorius I amžiaus pabaigoje įspėja juos: „Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti“ (Jok 5, 1–2).
Norint išmokti pasidalijimo meno, mums visiems, o ypač kunigams ir vienuoliams, reikia tapti šios našlės mokiniais. Ji atlieka vieną, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą dalyką, tačiau jame glūdi jos pačios savęs dovanojimas.
Du pinigėliai tampa sakramentu, gyvenimu, „išleistu“ mylint, savęs dovanojimu kitiems. Šios vargingos našlės geste atsispindi Kryžiaus slėpinys, kai Jėzus, mylėdamas savuosius iki galo (Jn 13, 1), įmes į šventyklos iždą ne tai, kas jam atlieka, bet visą savo gyvenimą, tikrąją Dievui patinkančią auką.