Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį, einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“
Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33).
Mūsų asmeninis gyvenimas ne kartą būna panašus į tą valtį, „blaškomą bangų, nes pūtė priešingas vėjas“ (Mt 14, 24).
Šv. Teresė Avilietė (mir. 1515 m.) sakydavo: „Niekas tavęs tenetrikdo, niekas tenegąsdina, visi daiktai praeina. Nekinta Dievas; kantrybė pasiekia viską; kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vien Dievo užtenka!“
Galbūt kažkas pasakys, jog drąsa, besiremianti tikėjimu į Dievą, ir malda, yra tik dirbtina užuovėja, pabėgimas nuo savo galimybių ir atsakomybės.
Išties rankų nuleidimas ir nieko nedarymas, laukiant, kol viską padarys Dievas, nėra tikras tikėjimas ir tikra malda, tai greičiau pasyvus atsiribojimas.
Todėl, prieš įsiterpiant Viešpačiui, mokiniai kovojo visą naktį, pasitelkdami visus savo sugebėjimus; jie neliko susigūžę ar apatiški vėjo smarkumui.
Nes, kaip sako Bažnyčios tėvai, žmogaus sudievinimui yra būtinas bendras Dievo malonės ir žmogaus valios veikimas (gr. synergia; lot. cooperatio).
