Jau pagoniškame pasaulyje buvo suprantama, kad Dievas yra aukščiausioji vertybė. Sofoklio „Antigonėje” dukra sako savo tėvui: „Tėve, aš nemylėčiau tavęs taip karštai, jei Dievo nemylėčiau labiau už tave.”
Ar ne tą pačią mintį išreiškia Kristus sakydamas: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai? Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina” (Mt 12, 48. 50).
Šie santykiai visų pirma yra Dievo dovana, o ne mūsų laimėjimas ar nuosavybė. Tiems ryšiams nutrūkus ar pasikeitus Dievo gerumas suteikia naujas galimybes ir naujus ryšius, kiek tai mums yra reikalinga.
Tuo tarpu, jei mes visa tai iškeliame aukščiau Dievo, palaipsniui patenkame į vidinę tų santykių nelaisvę ir gyvename, bijodami jų netekti. Tada šių ryšių praradimas tampa absoliučia tragedija.
Vadinasi, būtų klaidinga manyti, jog meilė Kristui prieštarautų įvairiai žmogiškai meilei: meilei tėvams, meilei sutuoktiniui(-ei), meilei vaikams, broliams ar seserims.
Meilė Kristui nepanaikina kitų meilės formų, bet jas sutvarko, išdėsto tinkama tvarka. Tai – meilė, kurioje kiekviena prigimtinės meilės forma randa savo pagrindą ir reikalingą malonę tam, kad būtų patirta visavertiškai ir teisingai.
