Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui.“ Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)
Iš šv. Leono Didžiojo († 461) „Pamokslų“
Viešpats savo išrinktųjų akivaizdoje parodo savo garbę ir tokį pat kaip kitų kūno pavidalą nutvieskia tokiu spindesio, kad jo veidas tapo panašus į saulės vaiskumą, o drabužis pasidarė baltut baltutėlis it sniegas.
Šiuo atsimainymu pirmiausiai buvo siekiama, kad mokiniai širdyse nepasipiktintų kryžiumi ir kad savo noru prisiimtos kančios pažeminimai nesutrikdytų tikėjimo tų, kuriems buvo apreikšta paslėptos garbės didybė.
Tačiau Apvaizda nė kiek ne mažiau rūpinosi sustiprinti šventosios Bažnyčios viltį, idant visas Kristaus kūnas pažintų, kokiu perkeitimu būsiąs apdovanotas, ir jo nariai galėtų tikėtis dalyvausiantys garbėje, kuri pirmiausiai apšvietė jų Galvą.
Apie tai pats Viešpats yra užsiminęs, kai kalbėjo apie savo atėjimo didybę: „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo Karalystėje“ (Mt 13, 43). Tą patį skelbė ir kalbėjo šventasis apaštalas Paulius:
„Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąją garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18); ir dar: „Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi“ (Kol 3, 3. 4).
Be to, šis stebuklas slepia dar vieną pamokymą, turėjusį sutvirtinti mokinius ir juos atvesti į pažinimo pilnatvę. Mat Mozė ir Elijas, kitaip sakant, Įstatymas ir pranašai, pasirodę kalbėjo su Viešpačiu, idant šių penkių vyrų akivaizdoje kuo tikriausiai išsipildytų, kas buvo sakyta: „Kiekvieną žodį patvirtina du arba trys liudytojai“ (Mt 18, 16).
Kas gali būti pastovesnio, kas tvirtesnio už šį žodį, kai jį sutartinai skelbia Senojo ir Naujojo Testamento trimitas, o praeities įvykių liudijimai atitinka evangelinį mokymą?
Juk ir vienos, ir kitos Sandoros raštai vienas kitą papildo; tą, kurį gaubiamą paslapčių žadėjo pirmykščiai ženklai, aiškiai ir akivaizdžiai parodė dabartinės garbės spindesys; nes, pasak palaimintojo Jono, „kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17).
Jame išsipildė tiek pranašingų simbolių pažadas, tiek Įstatymo priesakų turinys, nes savo atėjimu įrodo pranašystės teisingumą, o malone suteikia galią vykdyti įsakymus.
Taigi skelbiant šventąją Evangeliją testiprėja visų tikėjimas, ir niekas tegu nesigėdija Kristaus kryžiaus, kuriuo buvo atpirktas pasaulis.
Tegu niekas nesibaimina kentėti dėl teisybės, tegu neabejoja pažadėtu atlygiu, nes per vargą einama į poilsį, per mirtį į gyvenimą; jis prisiėmė kiekvieną mūsų varganos prigimties silpnumą, tad jeigu jį visada išpažinsime ir mylėsime, tai ir nugalėsime tai, ką jis nugalėjo, ir gausime, ką jis pažadėjo.
Todėl kai reikia įvykdyti įsakymą arba iškęsti nelaimę, mūsų ausyse turi visuomet aidėti girdėtasis Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuose. Klausykite jo“ (Mt 17, 5).