„Tikėjimas ir Šviesa“ – tai krikščioniška susitikimų bendruomenė, kurioje draugauja žmonės su proto negalia, jų tėvai ir draugai, dažniausiai jaunimas. Tarp draugų ir tėvų esama skirtumo. Draugai patys pasirinko ateiti į šią bendruomenę, pasirinko būti su neįgaliu žmogumi. Tėvai, o taip pat broliai ir seserys, negalios nesirinko. Štai kodėl pasakoju istoriją apie Simoną Kirėnietį.
Simonas Kirėnietis ne pats pasirinko užsidėti Jėzaus kryžių. Jis ėjo iš laukų ir, manau, buvo gerokai nuvargęs po dienos darbų. Kareiviai privertė jį nešti Viešpaties kryžių – štai nepelnytos kančios slėpinys. Tačiau Jėzui reikėjo Simono Kirėniečio, kad padėtų nešti Jo kryžių.
Tikiu, Jėzaus kryžius jį perkeitė. Evangelijoje pasakyta: „Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą.“ Aleksandras ir Rufas – du Simono sūnūs; jei Morkus mini jų vardus, tai reiškia, kad rašant Evangeliją jie priklausė krikščionių bendruomenei. Tai reiškia, kad Simono Kirėniečio sūnus perkeitė Jėzaus kryžius, kurio jų tėvas pats nepasirinko.
Dar kartą kartoju – aš manau, kad po kryžiumi parklupusiam Jėzui iš tiesų reikėjo Simono Kirėniečio. Dėl savo trapumo Jėzus nebeturėjo jėgų nešti kryžių. Mes sakome, kad Jėzus užsidėjo kryžių, ir žinome, kad Jam reikėjo žmogaus pagalbos. Jis nenorėjo rinktis iš draugų: Jėzui padėjo ne Jonas ir ne Petras. Jis norėjo, kad Jam padėtų žmogus, priverstas tai padaryti.
Štai kur slėpinys. Negalime to suprasti. Jėzus niekuomet mums neaiškino kryžiaus slėpinio. Jis niekada nekalbėjo apie skausmo prasmę. Jis tiesiog užsidėjo kryžių. Jis pasirinko tokį kelią. Ir tai yra slėpinys. Tokį kelią Jis parinko Simonui Kirėniečiui.
Tardamas šiuos žodžius prisimenu daugybę pažįstamų neįgaliųjų brolių ir sesių, jų artimuosius, o taip pat galvoju ir apie tuos draugus ir savanorius, kurie patys pasirinko būti su neįgaliu žmogumi ir teikti jiems pagalbą.
