Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį‘.“ Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo‘.“
Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!'“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. (Mt 4, 1–11)
Pradėjome liturginį gavėnios metą – keturiasdešimt dienų trunkančią dvasinę kelionę, kad pasiruoštume Velykų šventei, apmąstytume Kristaus kančios ir kryžiaus slėpinį. O kodėl gavėnia? Kodėl kryžius? Todėl, kad egzistuoja blogis, tiksliau, nuodėmė, kuri, pagal Šventąjį Raštą, yra kiekvieno blogio tikroji priežastis.
Dievo užtemimo atveju nebematome ir nuodėmės. Todėl nuodėmės pajauta, – kurios negalime tapatinti su „kaltės jausmu“, kaip tai daro modernioji psichologija, – atrandama atradus Dievo buvimą. Tai išreiškia psalmė „Miserere mei, Deus“ (lot. „pasigailėk manęs, Dieve“), priskiriama karaliui Dovydui, padariusiam dvigubą paleistuvavimo ir žmogžudystės nuodėmę: „Tau nusidėjau – tiktai tau – ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6).
Dievas, kad išgelbėtų žmoniją, įsiterpia į žmonių gyvenimą; tai regime per visą žydų tautos istoriją, pradedant išlaisvinimu iš Egipto. Dievas yra pasiryžęs išlaisvinti savo vaikus iš vergijos, kad išvestų juos į laisvę. Ir didžiausia vergovė yra būtent nuodėmės vergovė.
Todėl Dievas siuntė savo Sūnų į pasaulį išgelbėti žmonių iš šėtono valdžios. Dievas įsikūnijo, kad taptų atpirkimo auka, mirtų už mus ant kryžiaus. Tokiam visuotiniam ir galutiniam išganymo planui velnias pasipriešino visomis savo jėgomis, kaip ypač tai parodo Jėzaus gundymų dykumoje Evangelija, kuri skelbiama kiekvienais metais pirmąjį Gavėnios sekmadienį.
Išties pirmą kelionės per gavėnią sekmadienį išryškinamas mūsų kaip žmonių šioje žemėje būvis: kartu su Kristumi turime kovoti prieš nuodėmę, susiremti dvasinėje kovoje su piktąja dvasia. Pergalinga kova su pagundomis, kuria prasideda Jėzaus misija, esame kviečiami suvokti savo silpnumą, kad priimtume malonę, išlaisvinančią iš nuodėmių ir įliejančią naujų jėgų Kristuje, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Šventajame Rašte kalbama apie piktąsias dvasias arba demonus. Pamažu vis labiau aiškėja, kad esama ne tik gerųjų angelų, bet ir blogųjų dvasinių būtybių, kurios daro įtaką pasauliui bei žmogui, nori jam pakenkti ir jį sugniuždyti.
Biblinis mokymas byloja, jog piktosios dvasinės jėgos nesukurtos Dievo. Dievas sukūrė tik gėrį, o blogis nėra savarankiška esybė, jis apskritai įmanomas tik kaip realus geros esybės neigimas. Jis gali laikytis tik įsikibęs į ją, nes grynas neigimas negalėtų egzistuoti.
Dievas iš savo begalinės meilės sukūrė laisvę. Dievo kūrinių – angelo ir žmogaus – protingumas dažnai nesusidoroja su šia laisve. Blogis randasi iš laisvės, kuria piktnaudžiaujama. Juo aukštesnė būtybė, juo daugiau savęs sureikšminimo ir uždarumo ji nori turėti. Ji visada nori būti kuo mažiau priklausoma, pati būti savotiškas dievas, kuriam nereikia, kad šalia būtų kitas.
Tokia valia vadinama puikybe. Dvasinėje būtybėje glūdi vilionė – tai savotiškas iškreiptumas, kai meilė vertinama kaip priklausomybė, bet nebe kaip dovana, asmeniui suteikianti gyvybę. Tada šis ryšys vertinamas nebe kaip kuriantis gyvenimą, o kaip savosios nepriklausomybės apribojimas.
Atkreipkime dėmesį, Evangelijos tekstas mums pasakoja apie tris gundymus. Čia tampa regima, kad visų gundymų esmė – nustumti į šalį Dievą, atsiriboti nuo jo. Surikiuoti pasaulį savo išgalėmis, be Dievo, statydinti jį ant to, kas sava, tikra pripažinti tik politinę ir ekonominę tikrovę, o Dievą palikti nuošalyje kaip iliuziją.
Nuo gundymo esmės neatskiriamas moralinis judesys: jis tiesiogiai nė nekviečia į blogį, nes tai būtų pernelyg neapdairu. Gundymas apsimeta rodąs tai, kas geriau: kviečia atsisakyti iliuzijų ir veikliai kibti į pasaulio gerinimo darbą. Be to, gundymą lydi pretenzija į „tikrąjį“ tikroviškumą: tikroviška tai, kas priešais akis – galia ir duona; o Dievo dalykai atrodo netikroviški, lyg surogatinis pasaulis, kurio iš tiesų nė nereikia.
Tačiau palikus Dievą nuošalyje, neįmanoma kurti istorijos vien materialiomis struktūromis. Taip, gyvename šiame pasaulyje, kuriame Dievas neturi apčiuopiamybei būdingo akivaizdumo, nesileidžia „išbandomas“, kaip išbandomos prekės, tačiau galima jo ieškoti ir jį atrasti per širdies pakilimą, priešinantis klastingų filosofijų apgaulėms ir suvokiant, jog esame gyvi ne vien duona, bet pirmiausia ir klusnumu Dievo žodžiui.
Šiandien, deja, Vakarų pasaulis gana ryžtingai nustūmė į šalį religines ir dorovines vertybes, o į jų vietą pastatė vien techniniais bei materialiais principais grįstą mąstymą. Žinoma, šis postmodernus mąstymas ne toks jau grubus kaip, pavyzdžiui, sovietinė ideologija.
Juk jis siūlo rinktis tai, kas racionalu, pirmenybę teikia suplanuotai ir iki pagrindų organizuotai visuomenei, kurioje Dievas gali turėti vietą kaip privatus reikalas, bet negali kištis į mūsų esminius ketinimus. Todėl galiausiai ir Vakarų pasaulis, bent jau šiandien, mano galėsiantis akmenį paversti duona, bet vietoj duonos duoda akmenį – mirtį nešančią kultūrą.