Stengdamasis pažinti savo rusės mamos gimtinę, jis ne vienerius metus praleido Rusijoje, išmaišydamas ją nuo Peterburgo iki Kamčiatkos, bendraudamas ir su politikais, ir su paprastais žmonėmis, ir su savo giminaičiais, kurie jį vadina Griša. G.Feiferio patyrimai sugulė į knygą, kurios pasirodymo lietuviškai proga autorių kalbina DELFI apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.
– Jums organizuota gera viešinimo kampanija Vilniuje, todėl klausiu apie tai, kas dar nebuvo paliesta kituose jūsų pokalbiuose. Rusiškai ar angliškai?
– Kaip jums patogiau. Jei pritrūks tikslaus rusiško žodžio, pasakysiu jį angliškai.
– Kalbėkime angliškai, o jei reikės sultingo rusiško posakio, peršokime prie rusų.
– Su giminaičiais bendrauju rusiškai. Jie dabar sielojasi dėl to, kas vyksta. Bet ne visi. Mano didelei nuostabai, per vieną giminių vakarienę prieš keletą metų man kai kurie ėmė dėstyti, kad aš kritikuoju Putiną, nes man ir visiems Vakarams nepatinka tai, jog Rusija keliasi nuo kelių. Tie žmonės anksčiau nebuvo disidentai, bet jie nemėgo sovietų santvarkos, jiems buvo svetimos komunistinės idėjos, jie daugiau domėdavosi Vakarais.
– Rusijos ir Vakarų atskyrimas jau vyksta ne tik viršūnėse, bet ir virtuvėje.
– Taip, ir virtuvėje.
– Rašote apie melo kultūrą Rusijoje, kuri suklestėjo Stalino sukurtoje baimės atmosferoje. Chruščiovo laikuose įžvelgėte valstybės išteklių grobstymo ištakas. Kodėl Putinas surinko šiuos blogiausius bruožus, ir kodėl jie veikia?
– Puikus klausimas. Juk Chruščiovas buvo priimtas kaip reformatorius. Jį nuvertus, Brežnevas valdė su sąlyga, kad nebus jokių pokyčių. Visuomenė tapo kiaurai korumpuota.
– Per korupciją, pridengtą melu, susikūrė ištisas socialinis sluoksnis – nomenklatūra.
– Korupcija tapo pačiu didžiausiu iššūkiu Jelcino reformatoriams. Visuomenė sirgo. Kai atėjo Putinas, korupcija suklestėjo dar labiau, nes būtent ji įgalina jo valdymą.
– Šitos dabartinio Rusijos valdymo šaknys pridengtos kitu bruožu – organizuoto melo kultūra. Pasak jūsų, tokią sistemą nuo vidinių konfliktų gali apsaugoti tik autokrato įvaizdis. Taigi, Putino diktatūra objektyviai auga iš šio paveldo.
– Būtent. Korupcija egzistuoja visame pasaulyje, bet tik rusiška korupcijos sistema taikoma stabilumui ir tęstinumui siekti. Valdžia tai pasiekia, visus nesančius jos klano dalimi laikydama tamsoje – ir šalies viduje, ir užsienyje. Dažnai tai daroma pasitelkiant vakarietiškas formas – pavyzdžiui, naujas išrinktas liberalius šūkius skelbęs prezidentas Medvedevas, už kurio iš tikrųjų tūnojo Putinas.
– Melaginga ir gerai valdžios finansuota propaganda dabar ginama iš Kremliaus, prisidengus vakarietišku žodžio laisvės principu.
– Mes matome, kas dedasi Ukrainoje. Karo veiksmai reikalingi Rusijos politinei sistemai. Skirtumai tarp šūkių apie modernizaciją ir totalios korupcijos, tarp valdžios žodžių ir gyvenimo tikrovės natūraliai sukelia rusų pavydą Vakarams. Jį paaitrina nostalgija apie buvusią sovietų supergalybę. Putinas sėkmingai tai išnaudoja. Išorinės agresijos būdu jis demonstruoja rusų didybės atkūrimą.
– Rašote, kad po Jelcino, valdant Putinui, korupcija ir nusikalstamumas išaugo.
– Išaugo netgi labai sparčiai ir didžiuliais mastais.
– Kaip tai gali būti stabilumo šaltiniu? Kodėl melai veikia?
– Pažiūrėkime, kaip Rusijos remiami sukilėliai Rytų Ukrainoje nuolat stumiasi į priekį. Štai dabar jau po Minsko-2 užėmė Debalcevę. O Vakarai tik aikčioja: „Na, gal dabar jau sustos, toliau nesiverš“. Bet matome, kad sukilėliai puola kiekvieną dieną. Taigi Kremliaus propaganda veikia efektyviai ir Rusijoje, ir užsienyje.
– Esu skaitęs jūsų populiarią pasaulyje knygą „Didysis lošimas. Sovietų karas Afganistane“. Tada agresija vadinosi „internacionalinė pareiga“, o okupacinė kariuomenė – „ribotas karinis kontingentas“. Karą sovietai sukėlė prasidedant imperijos saulėlydžiui.
– Yra daug paralelių, tačiau Putino elgesys daug agresyvesnis. Sovietai apsigavo su karu Afganistane. Aišku, tai nėra sovietų pateisinimas.
– Jų idėja buvo ta pati, kaip Putino šiandien – „JAV ateina!“ O amerikiečiai, kaip dabar akivaizdu, neturėjo jokių planų lįsti į Afganistaną.
– Būtent. Čia irgi yra paralelių: į Afganistaną siunčiami sovietų kareiviai galvojo, kad kariaus prieš amerikiečius. Lygiai tas pats dabar teigiama rusų kareiviams, siunčiamiems į Ukrainą.
– Putinas viešai sako, jog tai ne Ukrainos kariuomenė, o „NATO legionas“.
– Bet sovietai susimovė su sprendimu dėl invazijos, nors metus spyriojosi, kai juos kvietėsi jų pastatytas afganų prezidentas. Afganistane tada jau vyko pilietinis karas. Tuo tarpu Ukrainoje įvykiai klostėsi kitaip. Ten nebuvo jokio pilietinio karo, absoliučiai viskas buvo organizuota V.Putino.
– Dėkodamas už pokalbį, noriu palinkėti, kad ir ši knyga apie sovietų karą Afganistane, kurį perėjo apie 5000 mūsų tautiečių, pasirodytų lietuvių kalba.