Vėliava niekada nebuvo ir nėra tik formalus valstybės simbolis. Ji labai aiškiai skelbia ne tik valstybės esamybę, bet ir jos vertybes, tikslus, užmojus, geografinę ir geopolitinę padėtį.
Vyčios ir Trispalvė vėliavos įkūnija du esminius Lietuvos istorijos laikotarpius.
Ar Lietuvos Respublika yra LDK valstybingumo tęsėja?
Visų diskusijų dėl dažnesnio ir platesnio istorinės vėliavos, kaip valstybės simbolio, naudojimo šerdis yra klausimas - ar Lietuvos Respublika yra LDK valstybingumo tęsėja?
Neabejotina, kad šiandieninės Lietuvos valstybės gyventojai yra tiesioginiai senųjų baltų genčių palikuonys. Be archeologų, tai šiandien patvirtina ir genetikai.
Kalbame ta pačia kalba kaip ir mūsų protėviai, net senojo baltų tikėjimo apraiškų kupina mūsų kasdienybė – Kūčių vakarienė, Vėlinės, senųjų baltiškų vardų teikimas vaikams...
Yra išlikę Vytauto laiškai, kad aukštaičiai ir žemaičiai yra ta pati tauta. Taigi, lietuvių tautos sąvoka ir savivoka gerokai senesnės nei 19 amžiaus Tautų pavasaris.
Galbūt šiandienos valstybingumo sieti su LDK valstybingumu negalima, nes šiandien esame demokratinė valstybė, o LDK buvo luominė? Tačiau tai normali europinės valstybės evoliucija – visos šiandienos Europos valstybės anksčiau ar vėliau patyrė panašią raidą.
Kokia buvo LDK?
Vienų LDK idealizuojama, kaip didvalstybė „nuo jūros iki jūros“, kuri sugebėjo gimti, išlikti ir išaugti itin sudėtingu metu, kitų – vertinama kaip valstybė, kurioje lietuviai neturėjo jokios reikšmės, tebuvo beraščiai „mužikai“ – taigi ir ta valstybė buvusi kažkokia nelietuviška, taigi, kaip ir ne mūsų.
Nuolatos priešų puldinėjamos baltų gentys, kultūriškai, ūkiniu ir karinių požiūriu atsiliekančios nuo Vakarų europos, Mindaugo suvienytos į Lietuvos valstybę, per labai trumpą laikotarpį išaugo į vieną galingiausių Europos valstybių.
Lietuviams nebuvo laiko kurti savo raštą, architektūrą ar kitus kultūros fenomenus - reikėjo sugebėti gintis, kad neištiktų prūsų likimas. Įžvalgi didžiųjų kunigaikščių politika valstybingumo netapatino tik su tautiškumu, todėl čia buvo kviečiami ir svetingai priimami visi, kurie padėjo kurti valstybę – pirkliai, amatininkai, mūrininkai, ginklakaliai, kariai, raštininkai.
Todėl neįtikėtinai greitai susikuria stipri valstybė, o jos Lietuvos metraščiai prabyla senaja slavų, lenkų ar lotynų kalbomis.
Valstybės gyventojų tautinė ir religinė sudėtis buvo itin marga, nors kasdienybėje pasitaikydavo nesutarimų, priešstatos bei konfliktų, tačiau teisėmis ir pareigomis sureguliuotas visuomenės gyvenimas čia neleido pliekstis religiniams karams ar tautinei neapykantai.
Iškalbingas palyginimas: 1572 metais Prancūzijoje - Baltramiejaus naktis, kai katalikai žudo kitatikius hugenotus, o Lietuvos statutai (1529, 1566 ir 1588m) garantuoja piliečių (visų tikėjimų) asmens ir turto neliečiamumą. Čia įtvirtinta įstatymų viršenybė, tikėjimo laisvė, bausmės už gamtos niokojimą, turto neliečiamybė ir daugelis kitų humanistinių nuostatų.
Tačiau šiandien Lietuvos Statutai labiau kritikuojami, nei jais atvirai žavimasi. Neva, daugelio jo nuostatų praktiniame gyvenime nesilaikyta. Tačiau LDK praradus valstybingumą, dažnas sukilimuose kovojęs didikas į kalėjimo kamerą šalia Biblijos pasiimdavo ir Lietuvos Statutą.
Šiandienos Konstitucija kažin ar susilaukia tokios pagarbos, o save vadindami teisine valstybe negalime būti tikri, kad mūsų ainiai lygiai su tokiu pat skepsiu nekritikuos šiandienos teisinės sistemos ir to, kaip ji įgyvendinama.
Stebuklo ženklas
Dviejų vėliavų periodus skiria laikotarpis nuo 1795 iki 1918. Žemėlapiuose neliko Lietuvos vardo. Senojo valstybingumo mirtis, pralaimėti sukilimai ir jokios vilties. Baudžiava, rekrūtai, tremtys. Knygnešiai ir motinos mokykla. Kiekviename sodžiuje karčemos, jose beraščiai valstiečiai kalbantys mirštančia kalba. Ir Blaivybės sąjūdis.
Lietuvos Respublika, kurdama savo valstybingumą etninėse žemėse, savo egzistenciją įprasmino Tautine vėliava. Šimtečių didybė ir jos simboliai nugrimzdo į praeitį. Reikėjo rūpintis proziška dabartimi.
Istoriškai per labai trumpą laiką Trispalvė tapo ne tik formaliu, bet ir iki skausmo savu valstybingumo ženklu.
Dažnokai sukritikuojama, kaip neeuropietiška, bet afrikietiškų spalvų vėliava, Trispalvė įsirėžė į samonę kaip partizanų kovų ir laisvės ilgesio sovietiniame košmare ženklas. Ji simbolizuoja mūsų krepšinio pergales, dainuojantį Sąjūdį ir Sausio 13. Ji stebuklo, kad išlikome ir esame ženklas.
Ar buvo LDK lietuvių?
Tačiau kokio simbolio, kokios paslėptos, ir svarbios reikšmės ji neaprėpia, kad akys ir širdys krypsta senosios vėliavos link?
Kažkaip nejauku ilgėtis didingos praeities „nuo jūros iki jūros“. Kad neužrūstintume kaimynų, kad nebūtume apkaltinti svetimų – šovinizmu, o savų - svaičiojimais.
Tačiau didelė teritorija nebuvo tikroji LDK politikos esmė ar stiprybė. Jūra buvo labiau geografinė riba, reljefo elementas nei geopolitiniai vartai.
LDK stiprybė buvo jos daugiakultūriškumas, piliečių teisių ir pareigų pusiausvyra.
Šiandien daugiakultūriškumas, bendruomeniškumas įkalinta naujoje tautinės mažumos sąvokoje.
Sąvoką „mažuma“ pati savyje koduoja negatyvią reikšmę. Geriau būti dauguma. Būti mažu nesaugu.
Ar ne iš čia bandymai atsisieti nuo LDK paveldo, nes lietuvių ten nebuvo dauguma. Nes rašyta nelietuviškai. Gal todėl istorijoje „ieškodami“ lietuvių – atklystame į 20 amžių, pamiršdami, kad karys ar duonos augintojas ne mažiau reikšmingas už amatininką ar mokslininką.
Ar ne iš čia nesusikalbėjimas su lenkais ir jų desperatiškas noras „ginti savo mažumos teises“?
Galbūt ir lietuvių bei žydų dialogas apie holokausto tragediją galėtų įgauti visiškai kitokį pobūdį, jei vieni į kitus pažvelgtume iš gerokai tolimesnės istorinės perspektyvos, nei 20 amžius. Jei valstybingumą ir pilietiškumą suvoktume iš LDK pozicijų.
Tada ir holokaustą galėtume suvokti ne kaip „Jų“ - mažumos tragediją, „Jų“ istoriją, bet kaip „Mūsų“ visų skausmą, kaip „Mūsų“ daugiatautės bendruomenės ir valstybės netektį.
Valstybės nestiprina mažumos mentaliteto įsitvirtinimas – jis tik gimdo mažesnę ar didesnę atskirtį tarp „mažumos“ ir „daugumos“.
Senojo valstybingumo ženklai
Senojos LDK valstybingumo ženklai dar ir šiandien išsiveržia iš muziejų saugyklų ar barokinių bažnyčių. Tai Vilniaus universiteto tradicija, kaimynai baltarusiai, kurie „savinasi“ Vytautą, o Lietuvos Statutus ir šiandien suvokia kaip savo istorijos vertybes.
Europos didmiestyje atsitiktinai sutiktas žydas – nežinia kelintos kartos išeivių iš Lietuvos palikuonis. Dažniausiai niekada nebuvęs Lietuvoje, jis turi savąjį, protėvių perduotą, Vilniaus – prarasto rojaus vaizdinį. Suvokimas, kad esame kažkada buvusios didžios valstybės palikuonys, mus sujungia šiltais savasties ryšiais nepažįstamus, bet iš tos pat žemės ir istorijos atėjusius žmones.
Bet Lietuvos istorija prasidėjo daug seniau nei gimė ši vėliava.
Dvi vėliavos žymi du skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius, tačiau nereikia priešpastatyti jų vienas kitam, kažkurio romantizuoti arba menkinti, su vienu tapatintis, o nuo kito atsišlieti.
Galbūt teisinga būtų istoriją prisiminti, ją gerbti ir iš jos pasimokyti – nes ji mūsų visų yra viena. Ir dvi mūsų vėliavos – dviejų istorijos laikmečių liūdininkai šiandienos diskusijose neturėtų kelti susipriešinimo „už“ ar „prieš“, o gal ieškoti trečio varianto.
Šalia Trispalvės yra vietos Istorinei vėliavai. Ir nėra vietos jokiams trečiam variantui. Heraldikos specialistai, meninkai, istorikai ar politikai šiandien gali kritikuoti Trispalvę, kaip neatitinkančia heraldinių ar kitokių taisyklių, istorinę – laiko dvasios ir šiandienos realijų, tačiau jų legitimumas neginčytinas – pašventintas mūsų protėvių krauju.
Bet koks naujos vėliavos paieškų projektas, vizija ar net nepriekaištingas meninis, heraldinis sprendimas yra bevertis ir beprasmis, nes jis yra tuščias, nieko nereiškiantis ir nesimbolizuojantis. Sukūrus „tobulą“ heraldinį sprendimą, netapsime tobula valstybe.
Šiandien dviejų vėliavų naudojimas galėtų simboliškai sujungti du skirtingus vienos istorijos periodus ir įkūnyti tai, ką tos vėliavos simbolizuoja: valstybingumą, daugiakultūriškumą, teisių ir pareigų balansą, įstatymų viršenybę, humanizmą, vakarietišką orientaciją, demokratiją...
Galbūt išmintinga būtų patikėti galutinį vėliavos pasirinkimą savo ainiams – tiems, kuriems ir Vyčio vėliava, ir Trispavė bus tolimos istorijos aidas.