Pirmiausia turbūt derėtų susitarti dėl terminų. Tikroji buto, namo ar žemės sklypo kaina yra ne tai, ką sugalvojęs jį parduoti užrašysite skelbime. Nes gali būti, kad teks dešimtmetį kabinti lapelius su plėšomais telefono numeriais ant stulpų ir mokėti pinigus nekilnojamojo turto skelbimų portalams, bet taip ir nesulauksite nė vieno tokią kainą norinčio mokėti pirkėjo skambučio.
Nėra ji ir tas sumažintas skaičius, kurį, sumanę nuslėpti dalį Gyventojų pajamų mokesčio, kai kurie pardavėjai primygtinai prašo įrašyti pirkimo-pardavimo sutartyje. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba tokius gudrautojus gaudo ne pirmą dešimtmetį, bet labiausiai jų sumažėjo todėl, kad didžioji dalis butų, ypač naujos statybos, perkama už bankų paskolas.
Tikroji kaina yra ta, kurią sumoka pirkėjas. O Nekilnojamojo turto mokestis bus apskaičiuojamas pagal Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatytą „rinkos kainą“. Kam ji nepatiks, galės licencijuotoje įmonėje užsisakyti individualų turto vertinimą, tačiau iškaulyti, kad toks vertintojas įrašytų mažesnius skaičius, vargu ar pavyks, nes rizikuoti prarasti licenciją niekam nesinori.
Registrų centras savo kainų taip pat nesugalvoja iš lubų – jos perskaičiuojamos pagal pastarojo meto pirkimo-pardavimo sutartyse įrašytus skaičius, kai būstų pirkėjai, pateikia jas norėdami įregistruoti turtą savo vardu. Vietovėse, kur kainos auga sparčiai, Registrų centro apskaičiuotos vertės gali gerokai nuo jų atsilikti, o kainoms krintant – jas viršyti. Turi įtakos namo statybos metai, sąmatinė vertė, o labiausiai – vietovės koeficientas.
Nedideliame kaimelyje pastatyta sodyba, nors kaimynams ir atrodo kaip milijono vertas dvaras, pagal registro duomenis, gali būti statytas XX a. 8-9 dešimtmetyje tipinis „namas vidutinio dydžio kolūkiečių šeimai“, o visos vėlesnės renovacijos, nekeičiant tūrio, tiesiog neužregistruotos. Tokia, kaip kažkada apie savo pilį sakė Henrikas Daktaras, „babos jagos trobelė“ masinio vertinimo būdu būtų įkainuota 7 ar 10 tūkst. eurų, todėl Nekilnojamojo turto mokesčiu nebus apmokestinama, kiek Seimas bemažintų jo apatinę ribą.
Visai kas kita – naujas butas Vilniaus centre su vaizdu į Gedimino kalną, kaip dabar reklamuoja vieną iš savo prizų „Teloto“ žaidimo organizatoriai. Arba nenaujas, ne visai centre, su vaizdu į kokios gamyklos tvorą ar geležinkelio bėgius. Užtenka, kad jūsų kaimynystėje neseniai įvyko keli brangaus NT pardavimo sandoriai, ir buto vertė jau pramušė mokesčio grindis.
Todėl teisingiausia būtų Nekilnojamojo turto mokestį pavadinti Vilniečio mokesčiu ir, nesidangstant poreikiu didinti pensijas bei mokytojų algas, atvirai pasakyti, už ką jis įvedamas.
Gerokai anksčiau, negu Lietuva iškovojo laisvę, jūs jau didžiavotės, kad gyvenate sostinėje ir niekinote visus provincialus. Kiek kyšių sumokėta, kad baigusi institutą Marytė iš Mikabalių gautų paskyrimą dirbti ne „Komunistinio rytojaus“ kolūkio, o Karoliniškių namų valdybos buhalterijoje.
Šiame amžiuje gyvenimas ne sostinėje reiškia, kad už tą patį darbą jums gali mokėti 1,5 – 2 kartus mažiau, mokykloje jūsų vaikai gaus prastesnį išsilavinimą, o ūmiai susirgęs būsite gabenamas už 100 kilometrų iki ligoninės, kurioje yra bent kažką suprantantis specialistas.
Beveik visi nauji įstatymai daug metų buvo kuriami įsivaizduojant, kad kaimiečiai, nė neegzistuoja. Ekspertai rimtais veidais svarsto, kaip automobilių vairuotojus persodinti ant dviračių ir į visuomeninį transportą, nes reikia atsiskaityti Europai, kaip sėkmingai mažiname klimato kaitą. O kad švelniai parūdijęs dyzelinis „Volkswagen Passat“ yra vienintelis būdas Vincui iš Pazapsių ketvirtadienio rytą per pūgą žvyrkeliu nuvežti žmonos pagamintus sūrius ir vištų kiaušinius į Veisiejų turgų, o jo žentui – nuvažiuoti į darbą Lazdijuose, jie tiesiog nepagalvoja.
Nepatinka – tegul išsikrausto ten, kur važiuoja visuomeninis transportas, yra darbo, kur švyti biurų dangoraižiai, o pūstalūpės restoranų viešnios piktinasi, kodėl jų žiurkės pavidalo šunyčiams padavėjas atnešė neveganišką skanuką. Neteisingi, neprogresyvūs, nemokantys auklėti savo vaikų pagal skandinaviškas rekomendacijas, smirdantys prakaitu, mėšlu ir neprabangiu alkoholiu, nenorintys keistis pagal gerosios praktikos pavyzdžius, provincialai visada balsavo neteisingai, o paskui nesuprato, kodėl vis nauji išrinktieji, pagyvenę kelis mėnesius Seimo bendrabutyje, patys tapdavo tais nekenčiamais vilniečiais.
Pagaliau išmušė keršto valanda. Ramūno Karbauskio į Seimą atsivesti „valstiečiai“, trejus metus ginčijęsi dėl smulkmenų ir nuolaidžiavę jų savais taip ir nepripažinusiam elitui, pamatė, kad kadencija tuoj baigsis ir jau nebus kitos progos atlikti tos užduoties, kuriai buvo čia rinkėjų atsiųsti – atkeršyti vilniečiams.
Deja, Nekilnojamojo turto mokestis bus pernelyg mažas, jį mokės ne visi, nusipelniusieji bausmės, o kažko, savo žiaurumu atitinkančio visą provincijoje susikaupusios pagiežos kiekį, Vyriausybės programoje lyg tyčia nenumatyta. Būtent todėl LVŽS reitingai sparčiai ritasi žemyn, o Seimo rinkimus, pasak apklausų, šiandien triuškinančiai laimėtų politinės partijos, keistais pavadinimais „Nežino/neatsakė“ ir „Nebalsuotų“.
Sostinės elitas turi tik vieną būdą parodyti, kad tokios parodomosios keršto akcijos nepasiekė savo tikslo – iš anksto susitaręs apsimesti, kad dėl Nekilnojamojo turto mokesčio jam visai neskauda sporto klube išpuoselėtų sėdmenų. Jei tik vilniečiai ims skųstis nuo mokesčio žiauriai nukentėsią, liaudžiai tai taip patiks, kad prašys politikų pakartoti, sugalvoti ką nors dar skaudesnio, kol galiausiai Lukiškių aikštėje teks pastatyti kartuves ir kartą per savaitę iš ten transliuoti, kaip kariamas vis kitas arogantiškas konservatorius ar bent sielą verslumo dvasioms pardavęs liberalas.