Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Prigožinas žuvo – ar mums dar reikia bijoti „Wagnerio“?

Po teroristų vadeivos Jevgenijaus Prigožino ir artimiausių jo bendražygių nužudymo galėtų nutilti plepalai apie įsivaizduojamą „Wagner“ samdinių žygį į Vilnių arba Suvalkų koridorių. Tačiau Lietuvos ir ypač Lenkijos vidaus politikos aktualijos diktuoja poreikį grėsmes rytiniame pasienyje matyti tarsi pro padidinamąjį stiklą.

Vieną karščiausių šios vasaros popiečių Lazdijų rajono Veisiejų miestelis atrodė truputį panašus į siestos poilsio valandas švenčiantį Pietų Europos kurortą. Prisimerkusi nuo ryškios saulės dama gėlėta suknele išėjo pro nedidelės krautuvėlės duris ir sustingo ant paskutinės laiptų pakopos.

„Ar čia karas prasidėjo?“ – nugirdau jos klausimą iš paskos bindzenusiam ūsuotam vyriškiui.

Tik tas visai nesutriko ir nušvitusiu iš netikėto džiaugsmo veidu jai paaiškino: „Čiagi mūsiškiai pratybas per tokį karštį padarė, kad nereikėtų niekam bijoti vagnerovcų ar gudų puolimo.“

Trys pėsčiojo greičiu riedantys šarvuočiai M113 – tokie patys, kokius Lietuva perdavė Ukrainai, – lydimi kuopos karių, sustojo ant tilto per Ančią, o paskui pajudėjo kažkur į Leipalingio pusę, stebimi kelių ant paspirtukų ir dviračių juos sekusių vaikų.

Puikiai suprantu ir jums priminsiu, kad Lietuvos kariuomenė jau seniai yra pasirengusi bet kokioms grėsmėms Suvalkų koridoriuje ar bet kurioje mūsų valstybės sienos su Baltarusija atkarpoje. Kariams kepti saulėje prireikė visai ne todėl, kad dar kažką naujo išmoktų. Tas nepažįstamas veisiejietis yra visiškai teisus: tai tebuvo kariuomenės atsakas į visuomenės nerimą, sukeltą politikų ir kaskart iš naujo tuos pačius klausimus apie „Wagner“ įsiveržimo grėsmę jiems uždavinėjusių reporterių.

Net ir tuomet, kai privačios karinės kompanijos „Wagner“ savininko Jevgenijaus Prigožino lėktuvas sprogo ore ir liepsnojančios jo dalys pasiekė Rusijos žemę, įtampa mūsų regione visai nebūtinai turi išsisklaidyti. Nes ją kaitina ne tik Baltarusijos valdžios uzurpatoriaus Aliaksandro Lukašenkos juokeliai apie vagnerininkų norą keliauti į Varšuvą arba diletantiški Oleksijaus Arestovyčiaus plepalai, bet ir mūsų bei artimiausių kaimynų vidaus politikos aktualijos.

Labiausiai grėsmės rytiniame pasienyje reikia valdančiajai Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijai. Artėja parlamento rinkimai, o karo pradžioje veikęs „susitelkimo apie vėliavą“ efektas beveik išsikvėpė. Lenkijos valdžia pasirodė kaip artimiausi Ukrainos kaimynai ir sąjungininkai, o eiliniai piliečiai atvėrė savo namus karo pabėgėliams bei suteikė tiek pagalbos, kiek nė viena kita šalis. Tačiau svetimo karo nuovargis juntamas ir ten, politikų kalbose atsiranda irzlumas, vėl prisimenamos karo pradžioje sąmoningai užmirštos istorinės nuoskaudos. Vos tik Lenkijos ūkininkai susirūpino, kad ukrainietiški grūdai gali numušti kainas ir sumažinti jų pajamas, PiS politikai kaipmat užmiršo visas savo kalbas apie solidarumą su Rusijos agresiją patiriančiais kaimynais.

Įsikalbėta eskalacija Lenkijos–Baltarusijos pasienyje ir karinės galios demonstravimas parade Varšuvoje primena PiS rinkėjams, dažniausiai – vyresnio amžiaus provincijos gyventojams, kam jie turi būti dėkingi už saugumą ir ramybę. Lietuva tomis kalbomis apie „Wagner“ grėsmę užsikrėtė nuo Lenkijos, bet nerimo sėkla krito į gerai išpurentą dirvą. Prezidentūra, Seimo Nacionalinio saugumo komitetas ir Krašto apsaugos ministerija seniai konkuruoja tarpusavyje ir ieško progų apkaltinti viena kitą neveiklumu. O kai pirmieji du susivienijo ir pasmeigė krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską ant prokuratūros tyrimo dėl jo feisbuko įrašo apie tankus, tarsi tamsiųjų amžių nusikaltėlį ant kuolo, tai jų eksploatuotas naratyvas apie didėjančią Baltarusijos ir Lietuvoje įsikūrusių baltarusių keliamas grėsmes liko dominuoti viešojoje erdvėje.

Ar Baltarusijos grėsmė gali būti toliau pučiama po J. Prigožino likvidavimo? „Wagner“ įsiveržimo pavojaus dabar jau nebereikia, nes svarstymai pakrypo kita kryptimi – priešų ieškosim tarp Vilniuje apsistojusių Baltarusijos pabėgėlių ir pigia A. Lukašenkos degtine bei rūkalais susiviliojusių Lietuvos valstybės tarnautojų. Leidimus dirbti su slapta informacija turintiems lietuviams, ko gero, teks ne tik atsisakyti kelionių į Baltarusiją, bet ir pasiaiškinti, ką veikė kaimyninėje šalyje, kodėl nepaisė Valstybės saugumo departamento perspėjimų, ir prisiekinėti, kad tikrai nebuvo užverbuoti A. Lukašenkos KGB.

Pati J. Prigožino mirtis lygiai po dviejų mėnesių nuo jo surengto maišto tikrai nieko nenustebino. Vladimirui Putinui buvo pernelyg pavojinga palikti jį gyvą. Nesunaikintas ir net simboliškai nenubaustas maištininkas savo pavyzdžiu gundė visus kuo nors nepatenkintus regionų, sukarintų ir karinių struktūrų vadovus galvoti apie galimybę atsikratyti toksiško Kremliaus senio tokiu pat būdu. Nepasiseks – nieko baisaus nenutiks.

Dabar Rusija vėl susigrąžino autoritarinio režimo stabilumo iliuziją: svarbiausias maištininkas nužudytas, visi Kremliaus kritikai – ne tik Aleksejus Navalnas, bet ir Igoris Stelkovas-Girkinas – įkalinti, Vakarų įtaką patyręs jaunimėlis išsibėgiojo į kaimynines šalis. Valstybės dūma klusniai kepa vieną įstatymą po kito, didindama šauktinių amžiaus ribą ir užkamšydama mobilizavimo sistemos spragas. Net kai ukrainiečiams pavyks pasiekti proveržį pietinėje okupuotų teritorijų dalyje, rusai apie tai sužinos tik tai, ką norės jiems pranešti Kremlius.

Kuo arčiau 2024 m. Rusijos prezidento rinkimai, tuo labiau karas, kad ir kas nutiktų mūšio lauke, bus išstumtas iš V. Putino režimo kontroliuojamų televizijos kanalų aktualijų. Jei nepavyko Kyjivo užimti per tris dienas, tai belieka užmiršti „specialiąją karinę operaciją“ – kaip kažką tolimo ir nereikšmingo.

Sankcijos, kelionių ribojimai, rublio kurso svyravimai – ar tai tikrai rūpi V. Putino rinkėjams? Vokietijoje gyvenanti rusų politologė Jekaterina Šulman sako, kad didžiausią Rusijos rinkėjų grupę sudaro taikios 40–60 metų amžiaus moterys, o kraujo ir pergalių fronte trokštantys pusamžiai vyrai yra visiška mažuma.

Todėl V. Putinas prieš rinkimus kalbės apie socialines garantijas šeimoms, atidarinės naujas ligonines ir vengs prisiminti, kad kažkur tebevyksta jo pradėtas karas. Gandus, esą valdžia galėtų visiškai atšaukti Rusijos prezidento rinkimus, J. Šulman vadina nepagrįstais, nes autoritarinė sistema net ir karo sąlygomis veikia taip, kaip yra įpratusi – imituoja demokratines procedūras, reikalaudama iš valdininkijos užtikrinti palankų autokratui rezultatą.

Mūsų Prezidento rinkimai bus bent jau tikri, bet ne ką mažiau nuspėjami. Net kai tinklaraštininkas Ričardas Savukynas trolina Gitano Nausėdos pergale neabejojančią visuomenę, sukurdamas peticiją, raginančią sugrįžti į politiką Dalią Grybauskaitę, jis puikiai žino, kad Prezidentė pareigą Lietuvai jau atliko ir nerizikuos bjauroti savo biografiją pralaimėjimu.

Po 2024 m. Seimo rinkimų, rinkėjų simpatijų švytuoklei pasisukus į centro kairę, tas pats G. Nausėda dabartiniams „užingridams“ atrodys kaip vienintelis šalies saugumo ir užsienio politikos kurso tęstinumo garantas. Ypač, kai antrą kadenciją einančiam pareigas Prezidentui jau nereikės rūpintis savo reitingais.