Seniai neteko matyti tokio LVŽS aktyvistų entuziazmo, turbūt nuo pat Sauliaus Skvernelio pralaimėjimo Prezidento rinkimų pirmajame ture. Kai kas netgi įtarinėjo, kad balandį buvo specialiai pasamdyta savą „trolių fabriką“ turinti viešųjų ryšių agentūra, užtikrinusi, kad kiekvieną žinomo žmogaus kritišką feisbuko įrašą apie S. Skvernelio ir Aurelijaus Verygos veiksmus kaip mat apniktų šiuodu šlovinantys ir užčiaupti oponentus reikalaujantys komentatoriai. Atsidarai pažiūrėti, kas čia toks prabilo: vietoje profilio nuotraukos – gėlytės ar koks svajonių automobilis, senesniuose įrašuose – jokių privataus gyvenimo vaizdų, už kurių pavyktų įžvelgti gyvą žmogų, negana to, pati paskyra sukurta šiais metais.
Nesu toks naivus, kad tikėčiau, jog būtinai kada nors sužinosime, ar tai propagandos lavinai organizuoti per tarpininkus neatiteko dalis karantino komunikacijai skirtų lėšų. Matysime tik viešinimo paslaugų viešuosius pirkimus, o kaip juos įgyvendino paslaugų teikėjai, liks tik jų ir užsakovų paslaptimi. Neturiu daiktinių įrodymų, todėl daugiau apie tai nekarksėsiu.
Gegužę žaliavalstietiškų trolių antplūdis baigėsi taip pat staiga, kaip buvo prasidėjęs. Kitas pasakytų, kad sutartis baigėsi, o mes tiesiog panagrinėkime tokios keistos kampanijos rezultatus.
„Baltijos tyrimų“ apklausose, kurių dalyviai vertino ar pasitiki vienu ar kitu politiku, A. Verygos ir S. Skvernelio reitingai pakilo į seniai neregėtas aukštumas. Tačiau atsakymo, kiek pasitikėjimas jais reiškia politinę paramą LVŽS, o kiek kliovimąsi pandemijos akivaizdoje pačia Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, teko plaukti iki šios savaitės, kol „Delfi“ paskelbė „Spinter tyrimų“ apklausos, atliktos balandžio 20-30 dienomis, rezultatus.
„Valstiečiai“ sugebėjo prisivilioti vos 3,2 proc. daugiau rinkėjų, negu už juos buvo nusiteikę balsuoti kovo mėnesį, o pasivyti pirmaujančios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų jiems taip ir nepavyko. Didžioji dalis prieauglio atėjo iš rinkėjų grupės, kuri kovą teigė išvis neketinanti dalyvauti Seimo rinkimuose. Įdomu, kad nežinančių už ką balsuoti ir neatsakiusių į tyrėjų klausimus dalis beveik nepasikeitė – LVŽS nerado kelio į jų širdis.
Baigėsi nerimo ir baimės metas, kada išsiųsti dirbti iš namų ir uždaryti karantine lietuviai įdėmiai gaudė kiekvieną sveikatos ministro ir premjero žodį. Kelis kartus per dieną rengiamos tiesioginės spaudos konferencijų transliacijos, kai jose beveik nebėra ką svarbaus pranešti, žmonėms tiesiog nusibodo, ir jie balsuoja televizoriaus nuotolinio valdymo pulteliu arba kompiuterio pele, pasirinkdami kitas naujienas, o dažniausiai – pramogas. Balsuoja išeidami į žydinčius sodus ir parkus, grįždami prie įprastinių veiklų, kurias buvo sutrikdęs karantinas.
Nesaikingos savigyros kupina vyriausybės ataskaita už 2019 m. liko neišgirsta ir nepakomentuota, nes ją nustelbė nesėkmingas aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos bandymas išpildyti medžiotojų svajones, o šviežias skandalas dar giliau įklampino susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių. Šaunieji gelbėtojai nuo pandemijos staiga virto tais pačiais piktai ir nerišliai atsimušinėjančiais nuo žurnalistų klausimų liurbiais, kokiais buvo visą kadenciją.
Vasarą vis aiškiau pasijus, kad skolintų pinigų dalybos darosi panašios į Dzūkijos smėlynuose pasodintų daržų laistymą – kiek besupiltum, viskas susigeria, ir vėl sausa. Laukusių, bet negavusių valstybės paramos verslų ir namų ūkių pasipiktinimo balsai neišvengiamai skambės garsiau už sėkmingai pasinaudojusių parama džiūgavimą.
Rinkimų kampanija nė iš tolo neprimins 2016 m. vasaros ir rudens pradžios, kai LVŽS kandidatams užteko apsilankyti kiekvieno bažnytkaimio derliaus šventėje, palinguoti į taktą pagal kaimo kapelų muziką ir pakirkinti raudonskruostes bendruomenių aktyvistes. Kaukes jau nusiplėšėm, bet masinių renginių ribojimas gali išlikti iki pat karantino pabaigos, o jį A. Veryga nusitiekęs tęsti kiek įmanoma ilgiau.
Karantinas ne tik gerokai paspartino internetinės prekybos ir nuotolinio mokymosi plėtrą, bet ir užbaigė mūsų politinio gyvenimo persikėlimą į socialinius tinklus. Jeigu 2016 m. dar galima buvo sakyti, kad didmiesčių feisbuko burbulą antrajame Seimo rinkimų ture įveikė „Naisių vasarą“ rodęs televizorius, tai 2020 m. spalį Lietuva jau bus visiškai kitokia. Dabar net sunku pasakyti, kas gali mus nustebinti rinkimų dieną: ezoteriką ir sąmokslo teorijas tūkstančiams savo sekėjų į galvas kalantis Viktoras Uspaskichas, Europos Sąjungą ir globalizaciją dėl visų pasaulio bėdų kaltinantis Nacionalinis susivienijimas ar kiekviena proga mesti iššūkį vyriausybei pasinaudojančio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus Laisvės partija.
Nenustebčiau, jeigu Liberalų sąjūdžiui sparnus pakirstų lyg netyčia prieš pat rinkimus paskelbtas nuosprendis „MG Baltic“ byloje. O socialdemokratai tiesiog pervertintų savo galimybes be jokių pastangų susigrąžinti 2016 m. juos iškeitusius į LVŽS rinkėjus.
Lažybose vertas milijono klausimas: ar rinkimus laimėsianti TS-LKD drauge su liberalų partijomis sudarys būsimajame Seime daugumą, ar turėsime dar margesnę už dabartinę valdančiąją koaliciją su LSDP ir LVŽS priešakyje? Rinkėjų apklausose rasti atsakymą į jį vargu ar pavyks, nes 17 proc. nežinančiųjų už ką balsuoti vos ne rinkimų dieną gali apsispręsti taip, kad suskaičiavus balsavimo biuletenius vėl liksime apstulbę.