Drauge su keliais bičiuliais to patarimo paklausiau. O 13-osios paryčiais, kai pabudau pavargusių ir laužų dūmais kvepiančių bendražygių minioje, sukritusioje atsikvėpti ir sušilti Nacionalinės bibliotekos pastato viduje, ant plačių ir masyvių laiptų, jau žinojau, kas tą naktį nutiko prie bokšto. Ir pirmiausia pagalvojau, kad to nepažįstamo vyro patarimas galbūt pakeitė mano likimą.
Jau buvo šviesu, žmonių kiek mažiau negu iš vakaro, nes dalis vilniečių paryčiais išėjo namo pamiegoti ir nusiprausti, o juos keitė iš rajonų autobusais atvažiavę žmonės. Bet svarbiausias lūžis buvo nutikęs kiekvieno ten buvusiojo viduje.
Spindinčios laisvo žmogaus akys ir ant barikadų užsmeigti okupantų šalies piliečių pasai liudijo, kad daugiau nebūsim sovietinės būtybės, kurioms svarbiausia kažkaip išgyventi, paėsti ir pajusti galią, žeminant kitą. Žuvusiųjų Sausio 13-osios naktį kraujas mus pakeitė visiems laikams. Ne tik tą kartą, kuri savo akimis matė išsilaisvinimą, bet ir jų pasakojimais išmaitintus laisvėje gimusius vaikus.
Iš ten atsinešėme supratimą, kad kiekvienas, patyręs tą pačią transformaciją iš Blogio imperijos vergo į laisvą žmogų, ar jis būtų ukrainietis, gudas ar netgi rusas, mums yra brolis ir bendražygis. Todėl tikime, jog niekas pasaulyje taip negali suprasti Ukrainos kančios, aukoti paskutines santaupas ar tirpstantį riboto savo gyvenimo laiką, kad blogis ir ten nelaimėtų. Nes šitą įpareigojimą mums paliko Laisvės gynėjų auka.
„Lietuva daro ir darys viską, kad padėtų Ukrainai laimėti. Didžiuojamės būdami tarp pirmaujančių Ukrainos rėmėjų pasaulyje ir tokie liksime ateityje. Kiek galėdami prisidėsime ir ginklais, ir humanitarine, finansine, diplomatine pagalba. Toliau užtikrinsime ir tinkamas nuo karo pasitraukusių Ukrainos piliečių gyvenimo sąlygas čia, Lietuvoje. Ši parama kyla iš bendros Lietuvos visuomenės valios. Todėl ji tvirta ir nekintama“, – kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvoje viešinčiam Volodymyrui Zelenskiui.
Svečias išvyko, o mes likome suglumę, kad Lietuvos politikai net ir buvusią vieningą užsienio politiką pavertė savo galios žaidimų įkaite. Kartais pykstame ant amerikiečių, kad vidaus politikos rietenos tarp respublikonų ir demokratų jiems pasidarė svarbiau negu ukrainiečių gyvybės. Bet mes patys sparčiai judame ta kryptimi, kai užsienio politika virsta tik dar viena korta vidaus politinių intrigų lošime.
Kai aikštingas Daukanto aikštės rūmų berniukas įsivaizduoja savo perrinkimo kampanijai atsigabenęs patį V. Zelenskį, tai kitiems ten nėra ko painiotis ir selfius su jo svečiu darytis.
Prezidentas žiūri į savo ištįsusį reitingą ir neabejoja, kad šiemet bus perrinktas, o štai Seimo valdančioji dauguma tikriausiai keisis. Tai kodėl neįspyrus nueinantiems?
Bet užmiršta, kad gali nutikti taip, jog į antrąjį turą pateks visai ne su valdančiosios daugumos atstovu. Tada prireiks prašyti tų pačių konservatorių bei liberalų balsų. Ir kiekvienas toks poelgis, kaip demonstratyvus Gabrieliaus Landsbergio nekvietimas į derybas su V. Zelenskio komanda, didina tikimybę, kad tų balsų negaus ir bus paliktas vienas rungtis su Ignu Vėgėle.
Pasitikdami Laisvės gynėjų dieną turime progą dar labiau didžiuotis ir džiaugtis savo valstybe ne tik girdėdami V. Zelenskio komplimentus, kad esame patikimi laisvę ginančios Ukrainos draugai. Kita proga tokiam valstybės orumui sustiprinti buvo pagrobtos mergaitės išlaisvinimas Kaune.
Šimtai policijos pareigūnų, geriausi tyrėjai ir Kauno gatves užplūdę savanoriai pagalbininkai veikė drauge ir pasiekė rezultatą, kuris leido lengviau atsikvėpti visiems, sekusiems paiešką ir maldose prašiusiems Dievo, kad mergaitė dar būtų gyva.
Užteks kreipti dėmesį į padugnes, kurie suskubo pasinaudoti šia drama ir iki šiol mulkina naivuolius, netikinčius, kad mergaitė tikrai buvo surasta. Nes juk garažo šturmo tiesiogiai netransliavo joks „Janutienės TV“ ar „Polietilenas Live“.
Todėl dabar galima kurti sąmokslo teorijas, esą nebuvo jokio pagrobimo ir išlaisvinimo, tik suvaidintas spektaklis, turėjęs nukreipti dėmesį nuo padidinto suskystintųjų dujų akcizo. Juk be dujų nė vienas šeimamaršininkų šaranas nevažiuoja, nors per atlydį patampytas ant virvės jau galėtų užsivesti.
Su tais žmonėmis, o gal ir jų balsais išrinkta būsimąja šalies valdžia mums lemta išgyventi ypač pavojingą istorijos laikotarpį, kai visos saugumo garantijos gali būti užginčytos ar paneigtos.
Amerikiečių leidinys „Politico“ šią savaitę priminė, kaip buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas privačiai perspėjo vieną aukščiausių Europos politikų, kad Amerika nepadės Europai, jei ši bus užpulta.
„Turite suprasti, kad, jei Europa bus užpulta, mes niekada neatvyksime jums padėti ir palaikyti“, – 2020 m. Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen sakė D. Trumpas, pasak Prancūzijos eurokomisaro Thierry Bretono, kuris taip pat dalyvavo tame pokalbyje Pasaulio ekonomikos forume, Davose. „Beje, NATO mirė, mes išeisime, išstosime iš NATO“, – sakė D. Trumpas.
Dabar tas žmogus gali sugrįžti į Baltuosius rūmus. Europa gali pasyviai stebėti, kaip ta saugumo katastrofa artinasi, bet gali jau dabar paskubėti atkurti savo karinę galią ir nuo Šaltojo karo pabaigos badu marintą gynybos pramonę. Ji tai jau daro, bet pernelyg lėtai, o stinga ne išteklių ar pinigų, bet tvirtos politinės valios imtis atsakomybės patiems.
Kuo taps D. Trumpą dar kartą išsirinkusios Jungtinės Amerikos Valstijos, likusios be sąjungininkų ir liberaliosios demokratijos gynėjo bei pasaulio policininko autoriteto?
Tik dar viena niekam neįdomia tolimo žemyno valstybe, užsiėmusia savo problemomis, kaip Brazilija, Filipinai ar Meksika. Kai po pirmosios D. Trumpo kadencijos Joe Bidenas kalbėjo sąjungininkams Europoje, kad Amerika sugrįžo, visi paplojom.
Bet kito tokio sugrįžimo jau niekas nelauks. Kad ir kokius sentimentus jausčiau XX a. pabaigos amerikiečių populiariajai kultūrai, esu priverstas prisiminti sukrečiančius vaizdus, kaip tokie pat JAV ištikimybe laisvės idealams tikėję žmonės bandė įsikibti į kylančius iš Kabulo oro uosto amerikiečių lėktuvus.
