1990-ųjų kovo 11 d. po truputį tolsta į praeitį, pamažu virsdama ne realiu šiandien gyvenančių žmonių prisiminimu, o tik kita spalva pažymėtu skaičiumi kalendoriuje ir skirsniu istorijos vadovėliuose. Gimusieji po Nepriklausomybės atkūrimo nebėra tie vaikai, kuriuos šventinių minėjimų organizatoriai kviesdavo padeklamuoti eilėraštį apie laisvę nuo scenos, bet jau brandžios asmenybės. Dabartiniai penkiasdešimtmečiai 1990 m. dar tik mokėsi paskutinėse gimnazijos klasėse.
Todėl nebus visai šventvagiška teigti, kad gyvų prisiminimų apie Kovo 11-ąją turi tik nedidelė gerokai pagyvenusių mūsų visuomenės narių dalis, o visi kiti tenkinasi tuo, ką iš jos sužinojo arba išmoko mokykloje. Apie Lietuvos valstybingumo projekto sėkmingumą jie gali spręsti ne lygindami savo buitį su vėlyvuoju sovietmečiu, bet reikliai vertindami, kaip šių dienų Lietuva atitinka jų lūkesčius. O jei ir lygina, tai tik su gerokai už mus ilgiau savo gerovę kūrusiomis Vakarų Europos šalimis, į kurias buvo išvykę studijuoti ar padirbėti.
Kristaus amžiaus Lietuvoje ką tik vyko rinkimai ir kelių neišklibintų iš merų sostų prieštaringų asmenybių perrinkimas jau pirmajame ture mano feisbuko burbule sukėlė nemažai abejonių mūsų demokratijos tvarumu. Tačiau savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose šiemet dalyvavo didžiausia rinkėjų dalis per pastaruosius dvidešimt metų – aktyvumas siekė beveik 49 procentus.
Net 49 ar tik 49 procentus? Niekada nepritardavau tiems privalomo balsavimo šalininkams, kurie teigia, kad dalyvavimas rinkimuose yra piliečio pareiga, o už jos nevykdymą reikėtų numatyti baudas.
Mano nuomone, dalyvavimas laisvuose rinkimuose yra ne nuobodi prievolė, o laisvų žmonių privilegija, kurios šimtus metų siekė nesuskaičiuojamos tironų engiamų žmonių kartos. Net ir šiuolaikiniame pasaulyje mes, gyvenantieji liberaliosios demokratijos šalyse, nesudarome žmonijos gyventojų daugumos.
Jeigu žmogus savo noru atsisako galimybės spręsti, kas turėtų vadovauti jo miesto ar rajono savivaldybei, tai nėra jokio reikalo tempti jį už rankovės prie balsadėžės. Atvestos balsuoti tokios nepolitinės būtybės paišo biuleteniuose gyvates arba pažymi pirmą pasitaikiusį, garsiausiai rėkiantį populistą. Privalome gerbti tų žmonių pasirinkimą atiduoti teisę išrinkti valdžią tiems, kas iš tikrųjų nori balsuoti ir supranta savo pasirinkimo pasekmes.
Jeigu per 70 proc. druskininkiečių mano, kad jiems geriausia turėti už kyšius teisiamą merą, tai kodėl aš jiems iš Šadžiūnų pelkių turėčiau aiškinti, kas nutiks, kai jų išrinktąjį pasodins? Palaukim, pamatys patys.
Užtat mano mylimuose Lazdijuose rinkimai baigėsi taip, kaip ir prognozavau: rinkimus laimėjo esama merė Ausma Miškinienė ir buvęs meras Artūras Margelis. Antrą kartą antrajame ture susitinkančios poros neišskyrė net Vilma Danauskienė, prisipažinsiu, gerokai viršijusi mano prognozes – gavusi net 595 rinkėjų balsus. Vilma bus vienintelė „valstietė“ rajono savivaldybės taryboje ir jau buvo minėjusi, kad bandys toliau derinti politiką su žurnalistės profesija. Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius teigia, kad tos profesijos nesuderinamos, bet V. Danauskienė baksnoja į kitus mūsų klano atstovų dalyvavimo politikoje pavyzdžius ir neketina lengvai nusileisti.
Sveikinu visus kaimynus, kad rajone turime veikiančią demokratiją, kurioje meras neišrenkamas putiniška persvara per pirmąjį turą. Galima skelbti Lazdijus saugoma teritorija ir vežti turistus iš Kauno, Širvintų bei Druskininkų parodyti, kaip veikia gyva demokratija.
Neabejoju, kad likusią iki antrojo rinkimų turo savaitę viešojoje erdvėje dominuos sostinės kandidatų dvikova. Jau dabar akivaizdu, kad Artūrui Zuokui tereikia smarkiau įsukti „visi prieš konservatorius“ naratyvą, ir prinokusi pergalė pati nukris į rankas.
Taip jau buvo 2016 m. Seimo ir 2019 m. Prezidento rinkimų antruosiuose turuose. Valdas Benkunskas gali įveikti šitą TS-LKD politikus lydintį prakeiksmą, jeigu sugebės įrodyti, kad gali būti ne tik sostinėje gausių savo partijos šalininkų, „laisviečių“ ir liberalų, bet ir visų vilniečių meru. Tačiau jo pralaimėjimas bus neišvengiamas, jeigu A. Zuokui pavyks atvesti į rinkimų apylinkes pirmajame ture už Waldemarą Tomaszewskį balsavusius sostinės lenkus ir rusus.
Brandi demokratija tuo ir skiriasi nuo jaunos, kad jos giluminė valstybė gali integruoti į sistemą bet kurį rinkimus laimėjusį populistą ar atsitiktinį nevykėlį ir priversti jį veikti bendrosios gerovės labui. Visos aimanos, esą ir vėl išrinkome ne tą, tik dar kartą patvirtina, kokie laisvi esame, kad kiekvienas pilietis gali viešai kritikuoti ar net tyčiotis iš daugumos pasirinkimo ir vadinti jį klaida. O paskui, blogiausiu atveju, ieškotis darbo kaimyniniame rajone.
Savivaldybių rinkimai sugriovė svarbų mitą, esą per pandemiją kilęs antisisteminių jėgų maištas yra reali politinė galia. Nė vieno iš Lietuvos šeimų sąjūdžio lyderių dalyvavimo rinkimuose negalėčiau pavadinti sėkmingu: Artūras Orlauskas sutriuškintas Kauno rajone, Raimondas Grinevičius krito prie Marijampolės savivaldybės slenksčio. Suvažiavę iš visos Lietuvos į vieną aikštę šeimamaršininkai gal ir gali atrodyti įspūdinga minia, bet grįžę į savo rajonus vėl tampa niekada jokių rinkimų nelaiminčiais provincijos keistuoliais.
Tradicinės opozicijos ir valdančiosios daugumos partijos po Seimo rinkimų gali pasikeisti vietomis, bet jau negali būti nušluotos kažkokios naujos, per vieną naktį feisbuke suburtos, politinės jėgos, kuri siūlytų radikaliai pakeisti valstybės politikos kryptį. Nes Kristaus amžiaus sulaukusi mūsų laisvė subrendo.
