Šią savaitę važinėjau iš Dzūkijos į Vilnių bei Kauną ir kiekvieną kartą, kai sektorinių greičio matuoklių veikimo zonoje riedėdavau vienodu leistinu greičiu judančių automobilių kolonoje, nežinia iš kur atsirasdavo apybrangis visureigis arba vokiškas sedanas su baltarusiškais numeriais, kuris rizikingai lenkdavo 5–6 automobilius ir nušvilpdavo tolyn už horizonto. Po kelių minučių situacija pasikartodavo, todėl neliko jokių abejonių, jog tai nėra vieno atsitiktinio mūsų šalies svečio, nesupratusio sektorinių matuoklių veikimo principo, išdaiga. Lietuvos keliais važinėjantys baltarusiai kaip tik kuo puikiausiai žino, kad jiems lietuviškos eismo taisyklės negalioja, nes per tą laiką, kol matuoklių informacinės sistemos taps pažeidimų protokolais, jie jau bus išvykę iš mūsų šalies.
Nesakykite, kad šios problemos mūsų valstybės institucijos iki šiol nežinojo. Duomenys juk kažkur fiksuojami, neišieškotų baudų sumas reguliariai kažkam reikia nurašyti. Žinojo, bet pasirinko lengviausią problemos sprendimo būdą – apsimesti, kad jos nėra. Arba sprendė tokiais būdais, kurie akivaizdžiai neveikia, nes neužkardo pavojingo atvykėlių vairavimo.
Tik nepamanykit, kad aš koks baltarusofobas – pats turiu gudiško kraujo, nes mano prosenelė Stefanija buvo tikrų tikriausia stačiatikė baltarusė iš Berštų kaimo Gardino srityje. Prieš trejus metus stovėjau Laisvės kelyje prie Medininkų pasienio kontrolės posto, bet šiandieninės Lietuvos santykių su Baltarusija politikos kitaip, kaip progine, pavadinti negalėčiau. Susidaro įspūdis, kad Užsienio ir Vidaus reikalų ministerijos, Prezidentūra bei pavieniai Seimo nacionalinio saugumo komiteto nariai, nekoordinuodami veiksmų tarpusavyje, dirba tik savo įvaizdžiui palaikyti, o už jų nugarų tuo metu vyksta nekontroliuojami reiškiniai. Kol nutinka kažkas neva netikėto, o tada svarbiausiomis naujienomis tampa seniai visiems žinomi, bet ignoruoti reiškiniai.
Gyvų pavyzdžių pareigūnai nepateikia, todėl šią spragą užpildysiu aš. Druskininkų „Belorus“ sanatorijos darbuotoja ir šiokia tokia vietinė politikė vėlyvą pavasarį ar vasaros pradžioje išėjo kasmetinių atostogų ir išvyko aplankyti giminaičių Gardino krašte. Buvusios bendradarbės neoficialiai prasitarė, kad moteris galėjo turėti du pasus – lietuvišką ir baltarusišką. Tačiau tai jai mažai tepadėjo. Atostogų laikas seniai baigėsi, bet druskininkietė negrįžta, jos telefonas išjungtas, o artimieji vengia kalbėti ta tema. Net feisbuke paskutinis įrašas padarytas gegužės 12 d. Mieste sklando gandai, esą ji buvo suimta ir sulaukė kažkokių kaltinimų. Negaliu čia rašyti visko, ką girdėjau – jeigu jos šeima manytų, kad viešumas ir mūsų šalies institucijų pagalba nors kiek gali padėti, patys būtų kreipęsi į Lietuvos žiniasklaidą.
Plakatai pasienyje, raginantys nerizikuoti vykti į tirono valdomą šalį, yra veidmainiškos proginės politikos pavyzdys. Nes jau po 2020 m. revoliucijos numalšinimo ir ypač tuomet, kai 2021 m. gegužės 23 dieną Baltarusijos valdžia nutupdė Minske iš Atėnų į Vilnių skridusį „Ryanair“ lėktuvą su 126 keleiviais, pakako priežasčių tokias keliones taip apsunkinti, kad niekam nekiltų noro pasinaudoti A. Lukašenkos pasiūlyta malone apsipirkti be vizos.
Lenkijoje kilęs rytinės sienos saugumo stiprinimo vajus, esą reaguojant į „Wagner“ samdinių įsikūrimą Baltarusijoje ir A. Lukašenkos juokelius apie jų norą aplankyti Varšuvą, nesunkiai paaiškinamas toje šalyje prasidėjusia rinkimų kampanija. Mūsų politikai tiesiog nenori atsilikti nuo lenkų, o kai žurnalistai kasdien klausinėja, kodėl Lietuva dar neuždarė sienų ir nepasiuntė kariuomenės kasti apkasų Suvalkų koridoriuje, tai ir jiems belieka imituoti kažkokį veikimą.
Baltarusiškuose „Telegram“ kanaluose ne kartą teko skaityti, kad darbo jėgos eksportu į Europą užsiima labai įdomios įmonės, tarp kurių steigėjų šmėkščioja tos pačios pavardės, kaip ir turizmo agentūrose, gabenusiose Irako kurdus prie Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos sienų. O viską esą kuruoja A. Lukašenkos vyriausiasis sūnus Viktoras ir prižiūri Baltarusijos KGB.
Jeigu tikėtume tokiomis žiniomis, tai įmaišyti į dešimčių tūkstančių prašančiųjų vizos statybininkų minią kelis tūkstančius „Wagner“ samdinių, prieš tai atspausdinus jiems šviežius Baltarusijos Respublikos pasus, tikrai nebūtų sudėtinga. Ir jie jau tikrai nesuklystų atsakinėdami į mūsų Migracijos departamento anketų klausimus, kam priklauso Krymas.
