Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kaip susigrąžinti ikipandeminį pasaulį?

Nėra labiau nuvalkiotos frazės, negu teiginys, esą po kooronaviruso pandemijos pasaulis jau nebebus toks, koks buvo. Kas antras apžvalgininkas per pastarąjį mėnesį jautė pareigą bent kartą ją pakartoti, o radikalių visuomenės pertvarkymų šalininkai suskubo džiūgauti, kad jau dabar tai jų viltims tikrai lemta išsipildyti.

Tačiau dauguma mano šiomis dienomis sutiktų žmonių nori tik vieno – kuo greičiau grįžti į darbus, išleisti vaikus į mokyklas ir darželius, susigrąžinti būtent tokį ikipandeminį pasaulį, koks iš mūsų buvo atimtas. Būtent todėl visos šalys iš eilės, nesulaukę COVID-19 susirgimų piko, skuba švelninti karantino suvaržymus.

Iš socialinių tinklų sparčiai nyksta pasipiktinimas, kokie neva neatsakingi žmonės stovi eilėse prie prekybos centrų, tuoj virusą išplatins ir visi susirgsim. O ko jūs tikėjotės, gal, kad atsidarys parduotuvės ir niekas į jas neis? Atkreipkite dėmesį, kad dauguma pirkėjų dėvi kaukes, nesigrūda, stovi daugmaž saugiu atstumu vieni nuo kitų.

Dauguma norime ne kažkokios postapokaliptinės utopijos, o tiesiog sugrįžti į normalų mums įprastą gyvenimą. Ir sugrįšime netgi anksčiau, negu būsime visi persirgę arba sulaukę skiepų. Numesim kaukes, skubėsim, dirbsim, leisim pinigus, pramogausim ir keliausim, šėlsime festivaliuose ir ragausim sūrį arba lašinius turguje tiesiai nuo pardavėjo peilio, prausimės rankas tik tada, kai jos purvinos, o nusičiaudėjusiam žmogui sakysime „į sveikatą“, o ne „užsidenk alkūne“.

Kažkoks mikroskopinis šiknosparnio šūdo gabalas, vienaląstis be smegenų gali mus sustabdyti tik trumpam, gali nužudyti tūkstančius, bet neturi galios pakeisti pasaulį. Mes jį susigrąžinsime tokį, koks buvo – godžiai vartotojišką, socialiai neteisingą, veržlų, smalsų ir aistringą.

Beveik džiaugiuosi, kad per pandemiją pritilo Gretos Thunberg vardo Klimato Kaitos Bažnyčios fanatikai. Ar čia seniai mus vertė atsisakinėti plastikinių šiaudelių, parduotuvių maišelių ir vienkartinių kavos puodelių, o dabar tokia ekoveidmainystė jau niekam nerūpi – visas pasaulis užsidangstė veidus vienkartinėmis kaukėmis.

Skaičiau, kad karantino metu, kai žmonės priversti laikytis atstumo, Islandijos miškų tarnyba ėmėsi įgyvendinti naują iniciatyvą – skatina žmones nusiraminimo ir stiprybės semtis apkabinus medį. Lietuviška alternatyva būtų tokia: plynoje nacionalinio parko kirtavietėje prisėsti ant kelmo ir semtis energijos iš jo per rudąją čakrą.

Ačiū Dievui, nepakeitė pandemija ir mūsų Seimo narių – vis dar nuoširdžiai nekenčia vieni kitų. Gal taip ir paliekam iki pat rinkimų, kaip šią savaitę, kai Seimo valdančioji dauguma ir opozicija dirbo atskirai vieni nuo kitų skirtingomis dienomis? Tik būtų gerai kaip nors įteisinti, kad kiekvienas pilietis galėtų, tarsi kokį mobilaus ryšio tiekėją, pasirinkti, kurio iš dviejų konkuruojančių seimų sprendimus vykdys.

Beliko sulaukti, kada ir Prezidentas Gitanas Nausėda supras, jog gerovės valstybės viziją, su kuria jis pernai laimėjo rinkimus, krizė sudaužė tarsi Perkūnas gintarinius silkiauodegės Jūratės rūmus. Ne dienom, bet valandom didėjantis nedarbas yra geriausias vaistas nuo iliuzijų apie nelygybės mažinimą didinant perskirstymą, o MMA staiga tampa oria be jokių jos didinimų, kai vien pats darbo vietos nepraradimas jau yra lyg laimėtas didysis gyvenimo loterijos prizas. Sveiki, atvykę į 90-uosius! O juk buvo geri laikai, tik milenialsams gal bus kiek sunkiau pritapti, negu kartą juos jau išgyvenusiems ir nemažai džiaugsmo iš to patyrusiems 50-mečiams.

Palyginus su tuo, kokią beviltišką šalį, užgriozdintą niekam nereikalingos sovietinės pramonės ir kolchozinių kraštovaizdžio pabaisų, gavome išsiverždami iš sovietijos, atsigauti po šios krizės bus vienas juokas, jei tik pažadinsime savyje 90-ųjų laukinio kapitalizmo dvasią. Nes jau spėjote įsitikinti, kad neverta tikėtis pagalbos iš valdžios, o tiems, kas dar turėjo kažkokių iliuzijų, jas išsklaidė memu tapęs premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymas apie mėnesio išgyventi negalinčius verslus, kuriems „galbūt ne viskas tvarkoje buvo“.

Kuo dažniau karantino komunikacija bus naudojama kaip tribūna valdančiųjų politinei reklamai, pateikiant tendencingai atrinktą ar net klaidingą informaciją vien dėl to, kad, kaip sakė Giedrius Siurplys, būtų galima pasakyti žmonėms, „kokie mes esame šaunuoliai“, tuo greičiau mesim žiūrėti visas tas nuotolinių spaudos konferencijų transliacijas ir imsimės patys gelbėti savo darbus, verslus, kaimus ir miestelius. Tegul sau plepa iki rudens, įsivaizduodami, kad kažkas į juos žiūri ir jų klauso.