Nesvarbu ar pasikliaujate lietuviškos žiniasklaidos pranešimais, ar kiekvieną vakarą pasitiesę Ukrainos žemėlapį visa šeima žiūrite Marko Feigino „Youtube“ kanale tiesioginius pokalbius su Ukrainos prezidento patarėju Oleksijumi Arestovičium – mūsų santykis su šituo karu vis tiek yra grįstas emocijomis. Pirmųjų karo dienų neviltį, kai atrodė, kad Kyjivas tuoj bus užimtas, o Volodymyras Zelenskis pakeistas kokiu nors Kremliaus statytiniu, netrukus pakeitė džiaugsmas dėl kiekvieno degančio rusų tanko. O Bučos žudynių vaizdais nesidalino gal tik tas, kas neturi nei paskyros feisbuke, nei širdies.
Ukrainos karių laimėjimai prie Kyjivo, Sumų ir Kharkivo, kai buvo išvaduotos Rusijos okupuotos šalies teritorijos, suteikė viltį, kad karas pasibaigs visiška ukrainiečių pergale. Ne kažkokiomis paliaubomis, nustojus šaudyti ir fronto linijai sustojus ten, kur ji tuo metu buvo, o visišku okupanto išvijimu iš Donbaso ir netgi Krymo.
Ukrainiečiai pademonstravo, kad sugebėtų tai padaryti, jeigu tik Vakarai aprūpins juos šiuolaikiniais ginklais. Aukščiausiame taške mūsų optimizmas buvo po kreiserio „Maskva“ nuskandinimo Juodojoje jūroje ir gegužės 9-ąją Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Joe Bideno pasirašyto lendlizo įstatymo, kuris palengvino sąlygas spartinti amerikietiškų ginklų tiekimą Ukrainai.
Pavargęs nuo karo naujienų įtampos protas norėjo tik gerų žinių, todėl Mariupolio gynėjų pasidavimą dar galėjo priimti tik kaip jų gyvybių išgelbėjimą. Tačiau šią savaitę jau tapo akivaizdu, kad Putinui pavyko Ukrainos rytuose įgyti pranašumą prieš pavargusias per tris karo mėnesius ukrainiečių pajėgas.
Nesvarbu, kad puolime dalyvauja kone paskutiniai rezervai, atgabenti iš Tolimųjų Rytų karinės apygardos, surankioti iš Buriatijoje ir Dagestane pasamdytų varguolių, pasodintų į iškonservuotus pokario tankus T-64. Jų tiesiog yra daugiau už Sieverodonecko gynėjus, jie turi daugiau tankų, šarvuočių ir svarbiausia – artilerijos.
Rusija laimėjo lenktynes su Vakarais, kas pirmieji atgabens daug ginklų. Seni tankai fronte geriau, negu jokių tankų, o vien lengvaisiais šaulių ginklais, granatsvaidžiais ir viltimi sulaukti išsvajotosios Vakarų pagalbos ginkluoti ukrainiečiai prieš juos gali atsilaikyti ribotą laiką.
Gaudami tokias žinias ir numanydami, kad Sieverodoneckas ir Lysyčanskas greitai taps dar vienu Mariupoliu su keliais tūkstančiais apsuptų Ukrainos karių, badaujančiais civiliais ir mirštančiais be vaistų sužeistaisiais, nesunkiai galime iš perdėto optimizmo vėl nusiristi į emocinę duobę. Arba patikėti, kad Italijos vyriausybės taikos planas ir buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio šią savaitę Pasaulio ekonomikos forume išsakyti komentarai, esą Ukraina turėtų leisti Rusijai pasilikti 2014 m. aneksuotą Krymą, yra tik objektyvus tikrovės vertinimas.
Negana to, pačioje Ukrainoje po stebėtinos politikų vienybės pirmaisiais karo mėnesiais pasigirsta vis daugiau kritikos V. Zelenskio komandai, neva kažko nepadariusiai, kad kariuomenė galėtų sėkmingai atremti priešą. Užsitęsus karui visada taip nutinka, net ir Rusijoje, kur į viešąją erdvę sunkiai gali prasiskverbti bet kokie oficialių propagandos naratyvų nekartojantys balsai, pasigirsta vis daugiau nusivylimo menkais Putino armijos pasiekimais.
O. Arestovičius prasitarė, kad artimiausias mėnuo ar net pusantro mėnesio Ukrainai bus tokie pat sunkūs, koks buvo kovas. Tik tuomet, kai į frontą pavyks mesti naujus Vakarų ginklais aprūpintus ir apmokytus kariuomenės dalinius, įmanomas tikras lūžis kare, pasibaigsiantis visų okupuotų Ukrainos sričių išvadavimu.
Nelengva bus ir Lietuvai išgyventi tą nerimo laiką, neprarasti vilties, tikėjimo Ukrainos pergale ir mūsų pagalbos jai prasmingumu. Teks išmokti suvaldyti savo emocijas ir kiekvieną blogą žinią iš karo vertinti platesniame kontekste, kad atsitraukdami iš dar vieno sulyginto su žeme kaimo ukrainiečiai laimėjo laiko pasiruošti būsimoms pergalėms. Ir susitaikyti su mintimi, kad karas rytoj nepasibaigs, o degalinėje nenušvis 1 euro už litrą benzino kaina.
Lietuviai nori ir gali prisidėti prie Ukrainos pergalės ne tik priglausdami ukrainiečių pabėgėlius. Ko gero pirmą kartą istorijoje vienos valstybės piliečiai gali nupirkti ir padovanoti kitai valstybei bepilotį taktinį kovinį lėktuvą „Bayraktar“.
„Dėkoju Turkijos ambasadoriui Lietuvai ponui Gökhan Turan, kuris labai daug prisidėjo, kad tai įvyktų. Artimiausiu metu vykstu į Ankarą, kur su savo draugais ir sąjungininkais ketiname pasirašyti susitarimą. O dabar darau pavedimą ir labai kviečiu jus prisidėti!“, – pranešė JAV šiuo metu viešintis Lietuvos krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška.
Galite mėgti arba dėl kažkokių priežasčių nekęsti Andriaus Tapino, galite nežiūrėti jo „Laisvės TV“, tačiau man rašant šį straipsnį jam jau buvo pavykę surinkti beveik pusę iš „Bayraktar“ nupirkimui būtinos 5 mln. eurų sumos.
Net jeigu savo galimybes aukoti jau išnaudojote pirmaisiais karo mėnesiais, visuomet galima neišgerti dar vieno kavos puodelio kavinėje, atsisakyti vakarienės restorane, bilietų į kiną, pasiryžti dar vieną vasarą trinti tuos pačius nusibodusius sandalus, o sutaupytus eurus pervesti lietuviško „Bayraktar“ pirkimui.
Tik pagalvokite, kaip paskui bus smagu sekti kiekvieną pranešimą apie Ukrainoje sunaikintas Putino tankų kolonas ir spėlioti, ar tik tai padarė ne jūsų nupirktas bepilotis lėktuvas.
