Kol orai pietiniame Lietuvos pakraštyje niekaip negalėjo apsispręsti, ar jau suteikti ankstyvo pavasario viltį, ar iš naujo paslėpti visus gamtos atspalvius po sniegu, Nacionalinio saugumo komisija pasiūlė stabdyti prekių, transporto ir asmenų judėjimą per Lietuvos–Baltarusijos valstybinę sieną Lavoriškių ir Raigardo pasienio kontrolės punktuose.
O tai reiškia, kad Druskininkų turguje artimiausiu metu turėtų pabrangti čiabuvių tebevartojamos „Minsk“ cigaretės. Nes atplukdomos Nemunu arba skraidinamos per sieną savadarbiais krovininiais dronais baltarusiškų rūkalų siuntos keliauja į didesnius šalies miestus, o vietinius Aliaksandro Lukašenkos smarvės mėgėjus ja aprūpina smulkieji tiekėjai, reguliariai kursuojantys pirmyn ir atgal per Raigardą.
Pirmasis tokiu nacionalinės valdžios įžūlumu palikti be papildomo uždarbio gausų būrį druskininkiečių, žinoma, pasipiktino pats kurorto meras.
„O ta izoliacija ir uždarymas – žiūrint, vėlgi, iš mero pozicijos – yra neigiamas. Žiūrint į valstybės saugumo klausimus – čia jau ne mano kompetencija“, – aiškino politikas naujienų agentūrai ELTA. Kontrabandininkai irgi balsuoja rinkimuose, todėl iš jų nasrų paskutinį duonos kąsnį užsimojusiems išlupti konservatoriams Lazdijų-Druskininkų Seimo rinkimų apygardoje šiemet daug balsų tikėtis neverta. O štai teisiamą už kyšius teisėjams Ričardą Malinauską jie rinks iš naujo net tada, kai šis atsidurs už grotų.
Estai pasienyje su Rusija stato bunkerius, o mes tarsi azartiški lošėjai blizgančiomis akimis keliame statymus už nacionalinį stadioną. Na ir kas, kad Kaune vienas stadionas jau yra, o jo tribūnos buvo pilnos tik vienintelį kartą – per SEL koncertą. Baigsis karas, atvažiuos į Vilnių koncertuoti Gazmanovas arba Šamanas, ir visi bus laimingi, išskyrus kelis įtarius landsbergininkus.
Pasinaudojęs proga, kai viduržiemio atlydis išvadavo nuo sniego Zapsės upės pakrantes, susiruošiau aplankyti tris ten stūksančius Molotovo linijos bunkerius. Porą iš jų, įžiūrimų nuo vingiuoto Petroškų–Kučiūnų žvyrkeliuko, lengvai rasdavo bet kuris pakeleivis.
Bet man visada labiau rūpėjo trečiasis, pasislėpęs tankiame eglyne, stačiame Zapsės slėnio šlaite. Šį kartą jo ilgai ieškoti neteko, nes iš eglyno liko tik plyna kirtavietė.
Sovietai taip ir nespėjo užbaigti Molotovo linijos įtvirtinimų iki karo pradžios, o Vermachto daliniai 1941 m. vasarą juos tiesiog apėjo ir nuskubėjo vyti priešą tolyn. Stalino generolai, kaip visada, ruošėsi ne būsimam, o praėjusiam karui – poziciniams Pirmojo pasaulinio karo mūšiams. O kariauti teko manevrinį karą, kuriame tankų kolonos veržliai sudėjo į Rytus anksčiau sunkiai įsivaizduotu greičiu.
Rusijos–Ukrainos karas vėl tapo panašesnis ne į Antrąjį, o į Pirmąjį pasaulinį karą, nes įtvirtinimai, artilerija, minų laukai, oro gynyba ir dronai neleidžia nė vienai iš kariaujančių pusių surengti veržlių manevrų po kelias dešimtis kilometrų į priešo kontroliuojamos teritorijos gilumą.
Mokydamiesi iš šio karo pavyzdžių mes rizikuojame padaryti tą pačią klaidą, kaip ir Stalino karvedžiai – pasiruošti jau buvusiam karui, kuris niekada nepasikartos. Iš tokių nuostatų atsiranda tankų įsigijimo kritika, neva šiuolaikiniame kare jie tampa lengvu dronų taikiniu ir ilgai neišgyvena. Retai kas iš kritikų įsiklauso į kariuomenės vadovybės argumentus, kad tankų brigada bus tik viena iš kuriamos mūsų divizijos sudedamųjų dalių.
Tankai juk nebus tiesiog numesti 1995-ųjų lygio kariuomenei – visi pajėgumai didinami vienu metu. Jau yra nupirktos arba perkamos pėstininkų kovos mašinos „Vilkas“, haubicos, HIMARS raketų paleidėjai, oro gynybos sistemos, dronai ir dar daugybė rečiau minimų ginklų sistemų. Pasak Lietuvos kariuomenės vado Valdemaro Rupšio, mūsų šalis yra „pirmoji JAV sąjungininkė, kuri bus apginkluota „Switchblade 600“ dronais“.
Veikdamos drauge su NATO sąjungininkais tokios pajėgos ne apsikasusios lauktų priešo „mėsos“ šturmų, kaip Avdijivkos gynėjai, bet pirmąją karo dieną perkeltų mūšius į sąjungininkų aviacijos smūgių priblokšto priešo teritoriją ir netrukus jau keltų mūsų Trispalvę Kaliningrade ir Gardine.
Vilniaus valdžios pasiryžimas bet kokia kaina, tarsi iš principo, statyti Nacionalinį stadioną visiškai nesiderina su Vyriausybės ir Valstybės gynimo tarybos išvadomis apie tvaraus finansavimo poreikį mūsų kariuomenės plėtrai. Negi taip sunku pasakyti sau, kad dabar ne laikas ištaškyti šimtus milijonų, ir tiesiog parduoti tą prakeiktą sklypą prie „Akropolio“ didžiausią kainą pasiūlysiančiam nekilnojamojo turto vystytojui be jokių apribojimų?
Politikai skuba kažką daryti, reaguodami į buvusio stadiono statytojo, galbūt lošimo namuose ištaškiusio dešimtis milijonų, nuotykius.
Nekantriausieji, užuot sulaukę tyrimo išvadų, kodėl niekas nepastebėjo, kaip vagiami pinigai, siūlo jau dabar uždrausti lošimo bendrovių reklamą. Tarsi negirdėdamas į kiekvieną „YouTube“ filmuką man įterpiamo Algio Ramanausko personažų balsu paskubomis vardijamų vienos lošimo bendrovės paslaugų aš automatiškai įgyčiau imunitetą visoms priklausomybių ligoms.
Kur kas labiau už reklamos buvimą ar nebuvimą mano apsisprendimą iš tolo apeiti visas azartines veiklas nulėmė ne kartą viename kurorto prekybos centre matytas vaizdelis. Ta pati 65–70 metų pavargusio veido druskininkietė kaskart perka visą krūvą skirtingų momentinių loterijos bilietų ir neturi kantrybės net jų parsinešti namo, bet trina čia pat prie staliuko, už kelių metrų nuo kasos. Iki šiol jaučiuosi kaltas, kad vis nedrįstu jos užkalbinti ir įtikinti kreiptis pagalbos.
Nes vargu, ar kas patikėtų, neva Ingridos Šimonytės Vyriausybė per daug padidino pensijas, kad nežinantiems kur dėti pinigus senoliams belieka jais taip beprasmiškai atsikratyti.
