Druskininkų meras jam antrina ir kviečia kurorto verslininkus pasirūpinti tais vargšiukais ir „ne restoraninėmis, o mažesnėmis kainomis pasiūlyti šilto maisto“. Nes pustrečio šimto druskininkiečių priglaustų karo pabėgėlių iš Ukrainos matyt jau viskuo aprūpinti, o politikui knieti pasireikšti.
Lietuvos – Baltarusijos pasienyje visi tie vilkikai atsirado ne šiaip sau – lenkų aktyvistai blokavo rytinius savo šalies pasienio kontrolės postus, kad nė viena prekė nepasiektų ukrainiečių žudikų valstybės. Lietuva tapo ta skyle, per kurią blokados išvengti bandantys vežėjai taikosi prasmukti. Nes lenkai turi daugiau savigarbos ir sąžinės, o mes tebelaukiame, kada sprendimą dėl agresoriaus sienų blokados priims Europos Sąjungos institucijos.
Rusiškų ir baltarusiškų vilkikų eilės galas netrukus pasieks Merkinę. O ten nuo kalniuko jiems galės pamojuoti automatu pasipuošęs betoninis sovietų kareivis, pastatytas buvusios bažnytėlės vietoje, tarp pokario partizanų nukautų NKVD budelių kapų. Fotomenininkas ir didelis Merkinės patriotas Algimantas Černiauskas įsitikinęs, kad Rusijos ambasados lėšomis rekonstruojant Merkinės sovietinių karių memorialą buvo sąmoningai suklastoti istoriniai faktai.
„Čia buvo suvežti ne tik sovietų armijos kareiviai, žuvę forsuojant Nemuną, bet ir vėliau aplinkiniuose kaimuose kovose su partizanais nukauti NKVD dalinių kariškiai. Rusijos ambasados lėšomis 2007 m. memorialas buvo suremontuotas. Rekonstrukcijos metu buvo pašalintos žuvusiųjų mirties datos. Dabar jau nebeaišku, kuris yra Antrojo pasaulinio karo auka, o kuris vykdė represijas prieš Dzūkijos žmones ir žuvo nuo partizanų kulkų“, – pasakojo man A. Černiauskas.
Nesiūlau kariauti su mirusiaisiais ar, apsaugok Viešpatie, niekinti jų kapų. Balvonui nuo kalniuko kokiomis nors aplinkybėmis pradingus, erdvė aplink jį su antkapinėmis plokštėmis įgautų įprastą nedidelių kapinaičių vaizdą be jokio užkariautojų šlovinimo ideologinio užtaiso. Merkiniškiai prasitaria, kad tas baisusis militaristinis stabas stovi ne itin tvirtai, o kartais netgi siūbuoja vėjyje, tai visko gali nutikti.
Šeštą Rusijos agresijos prieš Ukrainą savaitę lietuviams darėsi vis sunkiau ištverti karo pradžioje netikėtai atsiradusią vienybę. Pradėję nuo asmeninių pasikapojimų socialiniuose tinkluose per artimiausias dvi savaites, ko gero, grįšime į tą įprastą kultūrinių karų būseną, iš kurios mus buvo ištraukę sukrečiantys tikro kruvino karo vaizdai.
Stebint liberalių ir konservatyvių pažiūrų lietuvių bandymus išsiaiškinti, kurie iš jų naudingesni Kremliui, vertėtų prisiminti, kad Rusija pasiskyrė save tradicinių vertybių gynėja Europoje nuo pat Prancūzijos revoliucijos, o Vladimiras Putinas tik laiku nusigriebė šitą naratyvą ir nupūtė nuo jo dulkes. Įdomu būtų atsekti galus, kiek tolimosios dešinės renesansas pasaulyje yra paskatintas Kremliaus, o kiek Rusija tik bando judėti ant jo bangos ir kiršinti vakariečius tarpusavyje.
Ar tikrai jau galime demobilizuotis iš informacinio karo frontų ir imtis tarpusavio rietenų, vos tik Putino galvažudžiai išsinešdino iš Ukrainos sostinės priemiesčių? Man kaip tik susidaro įspūdis, kad ištvermės ir susitelkimo padėti ukrainiečiams dar labai reikės, nes kitas karo etapas bus dar žiauresnis. Be to, kad užsitęsęs ilgiau, negu „specialioji operacija“, karas ir natūraliai būna linkęs žiaurėti, nes maždaug per mėnesį pasiųsti kariauti žmonės adaptuojasi prie naujos realybės, Rusijoje dabar matau ryškų keršto motyvą, kuris gali dominuoti antrajame karo etape. Keršto ukrainiečiams už tai, kad karo pradžioje nepasidavė, nesutiko „išvaduotojų“ su gėlėmis. Už sudegintus tankus, kritusius rusus. Nesvarbu, kad į Ukrainą jų niekas nekvietė, o ukrainiečiai tik gynėsi.
Tokios teisės kažkam nuo jų gintis rusai niekada nepripažino. Taigi dabar „nacistais“, jų supratimu, tapo visi Ukrainos gyventojai. Todėl Rytų Ukrainoje Putino orda žudys juos be jokio gailesčio. Taip jau buvo Afganistane, kai sovietų kareiviai, pasijutę medžiojami iš už kiekvienos uolos, žudydavo visus be atrankos. Taip buvo per antrąjį Čečėnijos karą. Puldami Ukrainos rytuose rusai bus labiau motyvuoti, negu karo pradžioje – pirmyn juos stums ne tik peilius į nugaras įrėmę Kadyrovo čečėnų gaujos, bet ir jų pačių pagieža.
Panašiausia, kad pasibaigus operatyvinei pauzei antrajame karo etape, kaip sako Izraelyje apsigyvenęs Rusijos opozicijos politikas Maksimas Kacas savo „Youtube“ kanale, Kremlius bandys surengti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų mūšį už Donbasą.
Labiausiai tikėtinas būtų Kursko mūšio atvirkštinis scenarijus. Rusijos armija bandytų pulti iš Iziumo šiaurėje ir Hulyaipole pietuose, bandydama apsupti Donbase įsitvirtinusias patyrusias ir gerai ginkluotas Ukrainos pajėgas.
„Tai būtų visiška karo klasika, aprašyta karybos vadovėliuose. Pagrindinė problema Rusijai – Ukrainos kariuomenės vadai taip pat skaitė tuos pačius vadovėlius. Todėl veikimas pagal šabloną Rusijai gresia Donbaso mūšio ir viso karo pralaimėjimu“, – svarsto M. Kacas.
Be visuotinės mobilizacijos Rusija jau neturės kareivių šiam karui tęsti. O skelbti šaukimą Putinas bijo, nes nuogąstauja, kad pirminis visuomenės susitelkimas labai greitai gali virsti neapykanta, kai rusams reikės ne tik pozuoti sustojus Z raidės forma, bet iš tikrųjų eiti į karą.
Donbaso mūšis neišvengiamai prašosi palyginimo su 1943 m. paskutinėmis nacistinės Vokietijos pastangomis susigrąžinti iniciatyvą Rytų fronte per operaciją „Citadelė“. Vermachtas tada smūgiais iš šiaurės ir pietų bandė supti prie Kursko į Vakarus išsiveržusią sovietų armiją. Kuo baigėsi tas bandymas, visi skaitėme istorijos vadovėliuose.
Bus dienų, kai tikėti neišvengiama gėrio pergale prieš blogį ir nesiliauti remti ukrainiečius visomis savo išgalėmis mums bus labai sunku. Todėl reikia kuo daugiau visuomenės balsų, kurie politikams ir nuomonių lyderiams reguliariai primintų, kad dabar mes tiesiog neturime teisės nukreipti dėmesį nuo lemiamos kovos už Vakarų civilizacijos likimą į paaugliškus tarpusavio nesusišnekėjimus ir politines rietenas. Neturime teisės pavargti nuo vienybės ir solidarumo su Ukraina greičiau, negu ukrainiečiai pavargs ginti savo šalį ir mus.
