„Nenugalimoji“ Rusijos armija 4 dienas skuodė, mynė net per savus minų laukus taip mitriai, tarsi nuo tų jos maratonų priklausytų reicho sportininkų grąžinimas į olimpines žaidynes ir Čempionų lygą.
Iziumą rusai ėmė mėnesį ar daugiau, Lymaną – du. Ukraina abu susigrąžino per keletą valandų. Per 4 dienas ukrainiečiai atsiėmė tiek teritorijos, kiek rusai užgrobė per 4 mėnesius.
Apžvalgos ratas „Maskvos saulė“, kurį atidarydamas įtartinai kikenęs reicho furheris paskelbė neturinčiu analogų Europoje, po tų žodžių iškart sugedo. Virš pasaulio kyla Ukrainos saulė.
Pasižymėkite savo mobiliakų kalendoriuose: rugsėjo 10-oji yra didi diena pasaulio istorijoje. Rusija mirs, kai patekės Ukrainos saulė, kažkada išpranašavo laisvos Čečėnijos lyderis Dudajevas. Bet, žinoma, ne dėl šios pranašystės-įžvalgos.
Per daug ženklų rodo, kad Rusijos valstybės laivas eina ten, kur pirmąją karo dieną rusų karinį laivą pasiuntė Ukrainos pasienietis iš Gyvačių salos. Ir tai ne Ukrainos fanų norai ar egzaltuotas optimizmas, kaip pesimistai stabdydavo karo pradžioje. Didžiausi ultrarašistai, kuriems Ukraina – ne valstybė, vardija tuos pačius ženklus, atvirai keikia neįvykusį furherį Pu ir maršalą Šoigu.
Ženklas simbolis: Ukrainiečiai paėmė rusų 150-osios divizijos, šturmavusios Reichstagą, vėliavą. Divizija, praradusi vėliavą, išformuojama. Išskirtinė pobedobiesijos istorija pasibaigė Ukrainoje. Jūs tuo nepatikėsite, bet tuo metu kažkoks Šniūras Maskvoje Putinui dainavo apie sudegintą Maskvą.
Taigi vieną kremlinės propagandos postulatų „mes galim tai vėl pakartot“ rusai įgyvendino. Iš Iziumo apsupimo katilo rusai bėgo taip pat greitai ir nesėkmingai, kaip jų „seniai“ 1942 m. Dešimtys paliktų kaip stovi tankų, haubicų, šarvuočių ir štabų mašinų – gyvas „galim pakartot“ įrodymas.
O pseudoreferendumų dvasia tirpo it Češyro katino šypsena. Chersone – pagrabinės nuotaikos belaukiant ukrainiečių Godo. Lugandonijoje – jau tikras pagrabas. DNR vadas Pušilinas pabėgo, orkų kolaborantai masiškai pakuojasi lagaminus, šoka į automobilius ir murkso ilgose eilėse prie įvažiavimo į Rusiją. Motina Rusija, panašu, savo kolaborantų nepasiilgo.
Jeigu Charkovo sr. prasidėjęs ir į Donbasą netikėtai perkeltas Ukrainos kariuomenės ralis vyks tokiu pat greičiu, gali būti įgyvendintas ir Putino įsakymas išvaduoti Donecko sritį iki rugsėjo 15-osios. Tik yra niuansas, sakytų odesiečiai.
Kas atsitiko per tas kelias istorines dienas?
Ukrainos kariuomenė įrodė, kad ji gali pulti taip pat meistriškai, kaip ir gintis. Žlugo paskutinis rusų rasistinis mitas, kad ukrainiečiai gintis dar gali, tačiau kur ten jiems su šarovarais atakuoti. O še, tau, boba, ir devintinės: per porą dienų – 50 km šuolis į rusų gynybos gylį, panika, bėgimas ir rusiškas lendlizas Ukrainai.
Tą pačią rugsėjo 10-ąją, kai ukrainiečiai vieną po kitos kėlė vėliavas virš išvaduotų miestų, o jų brigados generolai šaukė savo kariams nebetemti belaisvių, nes jie nebežino, kur juos padėti – net Prigožino samdiniai pasidavinėjo batalionais, kancleris Scholzas paskelbė, kad Vokietija yra visiškai pasiruošusi rusiškų dujų tiekimo visiškam nutraukimui. Ta da da dam.
Fone – iš vargingiausio Rusijos regiono Tuvos, iš jos, kaip ir Buriatijos, furheris Pu paėmė daugiausia patrankų mėsos, skriejo depeša į Maskvą su prašymu skirti nors kiek pinigų mokinių pietums. Vaikų pietums pinigų nėra. Busho kojelės po 23 m. su Putinu ir jo „daugiau neklūposim“, vis dar yra tai, ko verkiant reikia Rusijai.
Karaul, palundra, kur fiurherio planas?
O plano nėra. Dar viena karo meno pamoka neįvykusiam furheriui, kas yra modernus karas. Be artilerijos ugnies lavinos šaudant „į tą pusę“, be šimtų raketų ir miestų nušlavimo, be civilių žudynių. Smūgis, apėjimas, apsupimas, balta vėliava, valymas, ir taškas. Nori nenori, kentėk mano gražuole. Taip kariauja demokratijų armijos.
Rusų generalinis štabas sureagavo tik po trijų dienų, ir tai neadekvačiai, neva tas muilo nešimas tai tik persigrupavimas. Na, nebent tai persigrupavimas iš šio pasaulio į anapusinį.
Rusijos armija patempia tik kai priešininkas dešimt kartų silpnesnis. Dar prieš moteris, vaikus, beginklius. Rusijos reichas supuvo. Furheris Putinas – toks pat neadekvatus kaip ir Hitleris 1945-ųjų balandį. Prognozė: Rusija su 17 mln. kv. km ir Maskva kaip centru – be ateities.
Aplink Putiną – tik visiški vagys ir žudikai, kuriems dzin, kas su ta Rusija. Liberali opozicija? Dar viena Češyro katino šypsena, išnykstanti sužinojus apie Šengeno vizų užraukimą.
Jei rusų liberalą per 200 karo dienų išjudino tik baimė likti be Šengeno vizos, apie opoziciją Rusijoje nėra prasmės ir kalbėti. Rusijos reicho žlugimas – laiko ir Vakarų ginkluotės tiekimo Ukrainai klausimas. Bet gali neprireikti ir to.
„Antrajai pasaulio armijai“ persikvalifikavus į dykumų bėgūnus Rusijai būtų logiška pačiai gera valia palikti Donbasą, Mariupolį, Chersoną ir Krymą. Kad tik, kaip mėgsta kartoti patys rusai, nebūtų dar blogiau. Tik – tenka kartotis – nėra kam priimti protingų sprendimų. Vagių fuhreris su lagaminėliu kakui vynioja kvailį, nuduodamas, kad karo tai ir nėra, o jo marozams kas.
Putinas nepergyvens savo armijos pralaimėjimo, jis nebeturi po to ką pasiūlyti, sako JAV politologas Fukuyama. Pasak jo, Rusijos karas Ukrainoje smogė per visų populistų, tokių kaip Brazilijos prezidentas Bolsonaro, Vengrijos autoritaras Orbanas ir, žinoma, Trumpas, įvaizdį.
Fukuyama įsitikinęs, kad šis karas gali tapti ir gera pamoka Kinijai: „Atsirado vilties, kad Kinija, prieš griebdamasi Taivano, rimtai pamąstys, kad neapsigautų dėl savo galimybių taip pat kaip rusai. O pačiam Taivanui Ukrainos yra pavyzdys, rodantis, kaip rūpintis savo saugumu ir pirmiausia grąžinti visuotinę karinę prievolę.“
Rusijos pralaimėjimas gali reikšti ir demokratijos, kuria daug Vakarų protų jau buvo spėję nusivilti, atgimimą: „Už tai būtina padėkoti drąsiems ukrainiečiams.“
Net jei įvesim galimą paklaidą dėl to, kad Fukuyama žlugus SSRS nemoksliškai pranašavo istorijos pabaigą, jo teiginiai verti dėmesio. NATO gen. sekretorius Stoltenbergas: „Ginkluotės Ukrainai tiekimas dabar yra svarbesnis prioritetas nei ginkluotės lygis NATO šalių sandėliuose.“
Vietinei vatai irgi visu rimtumu stojasi prioritetų klausimas. Dar yra laiko persiauti. Visų pasaulio padugnių vienytoja Rusija spėriai eina paskui savo karinį laivą ir šįkart be jokių jeigu. Kur dingsit žiemą basi dar ir be nemokamo maskoliško vatinio?
