Taigi, jei tai buvo demokratijos šventė, ji labai jau savotiška. Maždaug tokia pat, kaip ir meilė, kai „muša, vadinasi, myli“.
Iškilūs konservatorių socialinių tinklų rašytojai, intelektualai ir net žurnalistai (taip, taip a la portalų antraštės „Jūs tuo nepatikėsite, ką jums papasakojo“, net ir „mums artimi žurnalistai“, kaip meiliai sakydavo Kubilius, įsitraukė į kovą) jau rinkimų starte paskelbė, kad Ušackas – Kremliaus kandidatas.
Ar reikia sakyti, kad Šimonytė automatiškai tapo tikėjimo ir tėvynės gynėja? Orleano Mergelė Jeanne‘a d‘Arc kaip minimum.
Žanro klasika. Jei Lietuvoje vyksta kokie nors rinkimai, net jei tai pačios patriotiškiausios Tėvynės sąjungos rinkimai, jie niekaip negali vykti tarp gero ir dar geresnio. Jie tiesiog pasmerkti vykti tarp gėrio ir blogio. Kur gėris žūtbūtinai kaunasi su Rusija. Juoda ir balta. Kregždės plunksnose nėra kitų spalvų.
Kaip pamenate, vienas „artimas žurnalistas“ net Degutienę, kai ta varžėsi su G. Landsbergiu dėl partijos pirmininko posto, buvo išvadinęs Kremliaus agente.
Konservatorių lyderių ir iškiliausių Seimo narių konservatorių garbei reikia pasakyti, kad jie stengėsi išsaugoti demokratijos šventę kaip tik galėjo. Tylėjo sukandę dantis, kad tik ko neleptelėtų apie Ušacką. Jų nusistatymą išdavė tik tai, kad už Šimonytę agitavo itin melodramatiškai, o konservatorių nemylėtojas gal pasakytų, kad isteriškai.
Konservatorių galvos už Vilniaus Mergelę ragino balsuoti taip, kad iš paskirų melodramų lindo „Mosfilm“ kūrinėlio apie karą vidurkio ausys – pergalė arba mirtis.
Aktyviausi konservatorių aplinkos žmonės žodžių į vatą išvis nevyniojo. Labai norint galima sakyti, kad, velėdami Ušacko šonkaulius, jie savo partiją, kuriai po Langaičio, Majausko, Adomėno, Kasčiūno istorijų ir taip nesaldu, kišo po dalgiu kaip tik mokėjo.
Kaip žmonės šventę supranta, taip ir švenčia. Dar ne taip seniai Žemaitijoje gegužinė būdavo ne gegužinė, jei jauni kaimo vyrai pabaigoje vieni kitiems mietais šonų tvirtumo nepatikrindavo.
Bet kodėl po dalgiu? Gal priešingai – konservatorių mylėtojai gynė partiją nuo prasiskverbusio į šventąsias jų gretas priešo, kaip tiktai sugeba?
Pamąstykim. Jei tik ne visi dar yra galutinai nupušę nuo „ura“ patriotizmo.
Tarkim, kaip atrodys Tėvynės sąjunga, jei konservatorių kandidato į Prezidentus rinkimus laimės prorusišku paskelbtas Ušackas? Kaip po to įtikinti jau ne 32 000, o 2 500 000 rinkėjų, kad Ušackas – ne prorusiškas? Niekaip nebeįtikinsi. Tave patį cituos, kad jis prorusiškas. Sodins taip, kaip namiškiai Hitlerį sodindavo. Citatomis iš „Mein Kamph“.
Net jei Ušackas ir nelaimės partinių rinkimų, už jį vis tiek bus balsavę labai daug konservatorių ir jų šalininkų. Gal 30, o gal ir visi 40 procentų. Ką tai reikštų išvertus į politinės kovos kalbą? Tai, kad gal ir tūkstančiai konservatorių bei jų šalininkų prorusiški, nes balsavo tai juk už prorusišką.
O jei net šitiek konservatorių prokremliški, ko tada norite iš kažkokių ten valstiečių, LSDDP ar LSDP? Dauguma Lietuvoje – tokie.
Yra ir trečioji kregždės spalvų ozono skylė. Jau pirmosios partinių rinkimų dienos vakarą Ušackas paskelbė, kad Šimonytę rems tik su sąlyga, jei „tai bus skaidrūs, teisingi, orūs rinkimai“. Jis kartojo, ir turbūt ne be pagrindo, kad partijos vadovybė protegavo Šimonytę.
Taigi viena iš dviejų demokratijos šventės ikonų mums be užuolankų tvirtina, kad demokratijos šventė gal nebuvo skaidri, teisinga ir ori. Bent jis tuo abejoja taip pat smarkiai, kaip ir savo pergale. Bus pergalė, bus ir skaidrumas, ir šventė.
Nėra pergalės – nėra nei šventės, nei skaidrumo.
Sutikite – demokratijos šventės košė svyla. Tiesą sakant, ta košė iš pat pradžių buvo maišoma į kiek prisvilintą ir neišgramdytą puodą. Ušackas kandidatu į Prezidentus išsikėlė be partijos žinios ir leidimo. Bet galiausiai sutiko žaisti partinius rinkimus.
Tokiu žingsniu tuos rinkimus ir išgelbėjo. Nuo konservatorių atšlijus Nausėdai, jiems buvo likusi tik Šimonytė. Demokratijos šventė renkant vieną iš vieno būtų siurrealistinė. Bet tikras siurrealizmas konservatorių gal dar tik laukia.
Užsižaidus bibline gėrio ir blogio dvikova rinkimėliuose galima patekti į tokį suktuką, iš kurio bent dalis Tėvynės sąjungos gali ir nebeištraukti. Kaip po to petys petin visiems eiti į tikrus rinkimus? O kaip elgtis, jei, neduok Dieve, partija pasisakys už „prorusišką“? Agituosi po to už jį – visi žvengs. Neagituosi už savo kandidatą – žvengs dar labiau.
Turbūt ne be reikalo V. Landsbergis sakė, kad jam neramu ir dėl partijos, ir dėl Lietuvos, ir dėl Europos.
Tuo metu, kai Tėvynės sąjunga vaizdavo pasinėrimą į demokratijos šventės nirvaną, Vokietijai, kuri visiems visais laikais Europoje yra svarbi, iškilo rimtas politinio nestabilumo pavojus, o Lietuvoje subyrėjo Liberalų sąjūdis. Partija, be kurios konservatoriai ir apskritai dešinieji valdžią matys taip pat, kaip kitą Mėnulio pusę.
Liberalai išsibėgiojo po miestų merų gelbėjimosi komitetus. Tėvas ir sūnus Gentvilai liko su šventąja miestelių liberalų dvasia, kurios pakylėtieji neretu atveju yra tokie pat liberalai, kaip Seimo valstiečių mokslų daktarai Širinskienė, Puidokas, Jovaiša ir Gumuliauskas – intelektualai.
Po to, kai Liberalų sąjūdžio pirmininkas Masiulis buvo paimtas su kyšiu, ši partija turėjo tik vieną protingą išeitį – pasileisti ir bandyti sukurti partiją iš naujo.
Liberalų sąjūdžio vadai, įskaitant tuometį pirmininką Šimašių, to bijojo labiau nei šėtonas kryžiaus. Tiek valdiškų pinigų prarasti, na, jau ne, mes nebuvom su Masiuliu, kai tas ėmė, mes kaip nors. Paskui VRK atėmė iš jų pinigus. O dabar iš skęstančio laivo bėga net buvę vadai. Liberalai be Vilniaus – partija be ateities. Bet ir atskilėliams, bent Vilniaus merui, tai padės kaip numirėliui trauklapis.
Anei pinigų, anei parlamentinės partijos, anei miestų, anei liberalų, galinčių atkurti liberalų šilelio didybę.
Bet ši daina ne apie liberalus. Apie tai, kad nėra ir net neieškoma bendro opozicijos kandidato į Prezidentus. Bendrų sąrašų į EP ir svarbiausias savivaldybes, bendrų kandidatų į merus. Kaip atsvaros demokratiją žudančiam buboniniam Naisių marui. Net ir bendro opozicijos lyderio. O, žinant Karbauskio tikslą paimti visą valdžią šalyje, tikrai ne partinių rinkimėlių nirvana turėtų būti svarbiausias opozicijos tikslas.
O jei šviesa tokia, kas tada tokioje šviesoje buvo demokratijos šventė? Puota karbauskinio-skvernelinio maro metu?