Ir nelabai jau turbūt yra koks skirtumas, kad Schröderis tarnauja Putinui Rusijos „Gazprom“ ir „Rosneft“, o „Avia Solutions“ grupė, kurios direktorių tarybos nariu tapo Ušackas, kaip ne kaip vis dar Lietuvos bendrovė, ir jos savininkas – ne Kremliaus, o Lietuvos pilietis.
Girti Ušacko tikrai nėra už ką. Eiti dirbti pas piniguočių, kuris „nežino“, kad Krymas priklauso Ukrainai, tikrai nieko čia gero. Juolab tokio rango diplomatui, ilgamečiam Tėvynės sąjungos nariui ir valstybės vyrui, kurio kojos dygsta iš Sibiro tremtinių ir Sąjūdžio.
Bet ne tik ir ne tiek Ušackas čia yra svarbus. Taigi palyginkim. Beveik tuo pat metu, kai per šalį ritosi Ušacko pasmerkimo banga, Žemės ūkio ministerijos viceministru paskirtas eksdarbiečio, o dabar kirkilininko, kurie liaudyje paprastai vadinami bebrais, 24-erių sūnus Modestas.
Kaip čia atrodo Lietuva? Kai palygini.
Vos pusmečio praktikos valstybės tarnyboje Čimbaro sūnui pakako gauti viceministro kėdę. Nuo pat 1990 m. valstybei dirbęs Ušackas daugiau kaip metus trynėsi be darbo.
Bet jo nereikėjo nei Vyriausybei, kuri niekaip negalėjo rasti padoraus kandidato į eurokomisarus. Nereikėjo jo ir Užsienio reikalų ministerijai. Kuri, juk tikrai pasitaiko, kad ambasadoriais skiria visiškus pinokius. Panašu, nereikėjo Ušacko net jo paties partijai. Nei per Europarlamento rinkimus, nei vėliau. Nors tie konservatoriai, kurie ką tik dalyvavo pakartotiniuose Seimo rinkimuose, turbūt buvo nežinomi net daugumai pačių konservatorių.
Sudėliokime taškus: nė vienas mūsų politikas ir diplomatas, išskyrus galbūt Adamkų, nė iš tolo negali lygintis su Ušacku savo asmeninėmis pažintimis su Amerikos ir Europos politikos galingaisiais ir nuomonės formuotojais. Ar tai nėra valstybės turtas?
Tačiau toks žmogus, kokį sukurti valstybei prireiks bent poros dešimtmečių, ir tai, jei labai pasiseks, buvęs ES ambasadorius Afganistane ir Rusijoje, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, buvęs ambasadorius JAV ir Didžiojoje Britanijoje, valstybei yra mažiau reikalingas nei eilinio Seimo bebro sūnus. O jei būsime visai tikslūs, tai visai nereikalingas.
Ušackas – išdavikas, o per tėvo pažintį su ministru į viceministrus įkištas neapsiplunksnavęs piemenėlis – patriotas?
Kažkaip taip. O jei taip, ką tai sako apie mūsų valstybę? Taškomės žmonėmis, o taškydamiesi kenkiame patys sau.
Be darbo ir uždarbio, kaip, regis, visiems yra žinoma, gyventi nėra labai smagu. Ypač nesmagu žmonėms, kurių gebėjimai ir patirtis yra, sakykim taip, gerokai aukštesni nei vidutiniai.
O jei Prezidentas, Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija ir kitos valdžios institucijos apsimeta tokio žmogaus nematančios, tai ar nesielgiam kartais bent kiek veidmainiškai apšaukdami tokį žmogų išdaviku, kai tik kuri nors nekošerinė kompanija pasiūlo jam darbą, atitinkantį jo rangą?
Jei tai būtų tik vienas Ušackas, neverta būtų aušinti burnos. Bet jo atvejis – ne išimtis Lietuvoje, o norma.
Trys VSD vadovai – Laurinkus, Malakauskas ir Grina – vienas paskui kitą palikti ant ledo. Su visomis valstybės paslaptimis. Valstybei atidirbo, valstybė – mums pritariamai kikenant – nusivalė į juos kojas. Laurinkus VSD vadovavo dukart. Malakauskas vadovavo ir STT, ir VSD.
Abu sąjūdininkai, vėliau konservatoriai. Konservatoriai juos abu, kaip ir Ušacką 2009-aisiais, tyliai pardavė suvalgyti Grybauskaitei. Dėl ko? Iš esmės dėl asmeniškumų. Grinai ta pati ponia, regis, pasakė, kad jis, baigęs kadenciją, darbo negaus jokioje valstybės tarnyboje. Regis, už tai, kad neišsuko Prezidentės patarėjos, kai ta dalijo valstybės paslapties grifu pažymėtus popierius.
Tai tokiu metu, kai Vyriausybės kanceliarija, ministerijos, Registrų centras ir „Lietuvos geležinkeliai“ knibždėte knibžda buvusių estetetėšnikų, mentų, VSD ir kitokių vidutinio ar aukšto rango pareigūnų. Kurių vienintelis privalumas prieš į nemalonę patekusius pareigūnus yra tai, kad jie laiku suprato: dirbsi valstybei, būsi suvalgytas, bet jei dirbsi aukščiau stovinčiam asmeniui, karjera eis kaip per sviestą.
Ar ne taip, Seimo NSGK pirmininke Gaižauskai?
Prieš kelias savaites mirė nė 50-ies nesulaukęs diplomatas. Vilniuje kalbama, kad pats pakėlė ranką prieš save. Vienas labiausiai išsilavinusių ir šviesiausių ambasadorių. Mirties data sutampa su dešimtmečiu, kai jis buvo pašalintas iš diplomatinės tarnybos už tai, kad su kitu ambasadoriumi telefonu pajuokavo apie Prezidentės valdymo stilių.
Valstybei tapo nereikalingas. Kreipėsi į prokuratūrą, prašydamas ištirti, kas įrašinėjo diplomatų pokalbius ir kodėl nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl diplomatų šnipinėjimo. Turbūt tebetiria.
Ne tik mažutėliai – mūsų intelektualai, influenceriai, politikos apžvalgininkai susiriesdami keikia darbdavius verslininkus. Kartais tikrai yra už ką. Bet juk valstybė kaip darbdavys yra šimtus kartų baisesnė. Kai palygini.
Turime dukart premjerą Vagnorių. Nereikėtų ypatingai stengtis norint jį sumaišyti su žemėmis. Bet tai buvo jauniausias Ministras Pirmininkas mūsų istorijoje. Kuris itin nelengvu valstybei metu dukart vadovavo Vyriausybei, sukaupė nemenką patirtį.
Šuniui ant uodegos. Vos 60-metį perkopęs sveikas drūtas vyras jau 15 m. gyvena iš valstybės rentos. O juk visus tuos metus galėjo dirbti valstybei. Kad ir ambasadoriumi, vadovauti departamentui – maža kuo. Jei jau Surplys, Petrauskienė, Veryga, Tamašunienė ar Narkevičius gali būti ministrais, žemiau kas nors juk turėtų išmanyti, kas yra valstybė.
Mums tokių nereikia. Beveik niekam likimo, o tiksliau, žmonių paikumo išmestam į pačią valstybės viršūnę, nereikia stiprių ir išmanančių patarėjų. Kiekvienas ieško savo Čimbaro su čimbariukais. Pereikite, jei kada pateksite, Vyriausybės koridoriais ir pagūglinkite po to pavardes. Mentai ir piemenėliai. Užtat lojalūs.
Palyginkim. Su Smetonos Lietuva. Po 1926-ųjų perversmo, kai buvo nuversti liaudininkai ir socialdemokratai, dauguma jų netrukus gavo gerai apmokamą darbą valstybės tarnyboje. Po „fašistinio“ perversmo! Net perversmininkai suprato, kad valstybei kurti reikia valstybininkų.
Tiesą sakant, visuomenei dar mažiau nei politikams reikia stiprių, išmanančių ir įgijusių patirties žmonių valstybės tarnyboje. Prieš kiekvienus rinkimus klykiam: naujų ir jaunų! Bet kažkodėl vos tik gaunam tai, ko taip primygtinai prašėme, čia pat imame spjaudytis.
Skrepliai tie – prieš vėją. Džiaugdamiesi tuo, kad tą ar kitą valdžios vyrą iš kur nors išspyrė ir jis – kaip smagu! – negauna darbo ar dar geriau – paskelbiam jį išdaviku, kai darbą pagal savo rangą žmogus gauna ten, kur mes tai jau už jokius pinigus niekada (?), turim – kadenciją po kadencijos – valstybę, kurioje net Kamblevičius žino, kad šiuo metu yra laisvas vienas ministro etatas.
Saulė dar nepatekėjo, o šalyje „darbas“ virte virė. Už didelius pinigus gydytojai yra mokomi neimti kyšių. Dar už didesnius pinigus vaikai mokomi jungtinėse klasėse. Prezidentas moko premjerą, kaip tik už kokius 100 milijonų, atimtų iš vidurinės klasės, galima suorganizuoti gerovės valstybę.
Rimtais veidais svarstomas siūlymas perkelti 40 Žemės ūkio ministerijos etatų į Kauną, 30 į Panevėžį, po 20 į Alytų ir Šiaulius. Kadangi lieka dar bent 110 etatų, be nieko likusių rajonų merai turėtų šniūrais eiti pas ministrą Palionį. Melsti jei ne vietos sūnaitėliui, tai bent po kokį ŽŪM valytojos etatą ir savo eparchijai.
Taip nuo Lenkimų iki Didžiasalio egalitariškai paskirstę likusius ŽŪM etatus vietoj ministerijos gausime Antižemės antiministeriją, kurioje Seimo veikėjų sūnaitėliai turės gerą laiką. Mat būtiniausia kompetencija tokioje antiministerijoje bus gebėjimas nustatyti, kuriame kaime koks čimbariukas klumpakojį ar kepurinę šoka.
Užburtas ratas. Padėtis be išeities?
Vertindamas Vilniuje įkurtą tauriųjų gėrimų skolinimo sistemą kalbininkas prof. Smetona priėjo prie viltingos išvados, kad vis dėlto kaip tauta dar turim šansų: „Yra dar potencijos, yra išradingumo, nepasiduoda draudimų kulokais užkamšomi. Ir apsidairykite, taip visose gyvenimo srityse: atrodo, kad net ir draudikų valdžia susitaikė su tuo, kad nuolat uždirbama mažiau nei išleidžiama – tai juk tiesioginis atsakas visuotinių draudimų ir neatpainiojamų mokesčių politikai. Širdis džiaugiasi.“
Priešas kirto verygom geležinėm, o jie – suktu išmanumu. Kuris padėjo išgyventi visas okupacijas ir deportacijas. Ministerijų čimbarizacijas ir visuotinį politikos darymą per antrą galą – taip pat?