Kai, pamačiusi alaus bokalą, sužvinga sukolchozinta valstietija, tai ką iš jos paimsi? Viską iš jų kolchozas jau paėmė. Proto net Kovo 11-osios laisvės restitucija grąžinti nesugebėjo.
Bet štai drauge su valstiečių minfais, maksimaliečiais ir kitais karbotroliais uodu zyzti pagavo Liberalų sąjūdžio kandidatas į Vilniaus merus Nagevičius. Kita šventoriaus davatka būtų per šmotą liberalesnė už tokį „liberalą“: „Gal vis dėlto nereikėjo čia to alaus? Vis dėlto visuomenės autoritetai daro įtaką visuomenei, o alaus vartojimas, ypač diskutuojant apie valstybės ateitį, na, nėra pats geriausias pavyzdys visuomenei eiti sąmoningumo keliu.“
Viešpatie su viešpačiukais. Laisvos šalies sostinės liberalų kandidatas kriminalizuoja alų. Net jei nebūtų tos Masiulio dėžutės su 106 tūkst. eurų, tai šitas liberalų „pretendento“ į Vilniaus mero kėdę bullshitas vis tiek būtų paskutinis liberalų skambutis.
Bet čia ne apie tai, kad feikinis mirusio Libsąjūdžio kandidatas į Vilniaus merus po giesmės karbotrolių chore gali jau dabar atsiimti savo kandidatūrą. Nes joks laisvę mylintis žmogus už tokį liberalą balsuoti negali, o naisietija ir taip už jį juk nebalsuotų. Net jei tas ir Verygą perspjautų.
Čia daug blogiau. Liberalas pasmerkia alaus bokalą, net neišsiaiškinęs, kad TV laidos dalyviai gėrė nealkoholinį alų. Kai Seimo naisuva ir jų gerbėjai šiaušiasi a la „aš tai laidos nemačiau, bet tai yra seubas“, tai vėlgi, ką iš jų paimsi? Feikais minta, feikais gyvi.
Davatkiškumą skleidžiantis liberalas yra didesnė rakštis laisvei nei kokia Širinskienė. Bet ir tai dar ne pats baisiausias dalykas, kuris galėjo nutikti Kovo 11-osios Lietuvai. Jei alaus bokalas šalyje yra nusikaltimo sudėtis a priori, kiek beverta joje laisvė? Už ką kovojome prieš 30 metų? Ar už tai, kad kolchozinės atrūgos kiekviename žingsnyje pasiglemžtų per kančias atgautas mūsų laisves?
Popiežius Benediktas XVI kėlė alaus bokalą, ir tai buvo transliuojama per visas pasaulio televizijas. Ir nė viena šventoriaus davatka dėl to keliais neropojo aplink bažnyčią, poteriaudama, kad čia Sodoma ir Gomora.
Vokietijos kanclerė Merkel per kiekvieną „Oktobefest“ pakelia litrinį bokalą. O kažkada tai darė drauge su prezidentu Obama. Ir nė vienam vokiečiui neatėjo į galvą dūsauti kaip feikiniam liberalų kandidatui į Vilniaus merus, kad tai „diskutuojant apie valstybės ateitį nėra pats geriausias pavyzdys visuomenei eiti sąmoningumo keliu“.
Tas „sąmoningumo kelias“, o tiksliau, „šviesios ateities“ kelias, kurio garbinimą šimtams milijonų buvo primetusi Lenino-Stalino klika, yra tiesus kelias į nelaisvę.
Laisvoje šalyje žmonės tiesiog gyvena. Kalba kas jiems patinka. Geria kas patinka ir kiek patinka. Persiduria kurią nori kūno vietą. Kas nori, tatuiruoja pakaušį, o kas dilbį arba tarpkojį, o jei nenori, nesitatuiruoja. Jiems nereikia bijoti, kad jų pokalbių „dėl viso pikto“ klausosi STT ar VSD. Jie turi teisę nusišvilpti ant visų pamišėlių ir maniakų, norinčių mus perdaryti, pakeisti ir pagerinti bei nuvesti tik jų liguistose smegenėlėse šviečiančiu „sąmoningumo keliu“. Todėl, kad tokia – pagrįsta individualizmu – yra Vakarų krikščionių civilizacija.
Šalis, kurios politikai kriminalizuoja alų ir vyną, jau yra už Vakarų civilizacijos ribų. Tokia šalis – pakeliui atgal į sovdepiją – Rytų despotiją.
Regis, prieš 30 metų Lietuvoje net dauguma komunistų suprato, kuo baisus yra komunizmas. Kad pasmaugia laisvę. Vietoj asmeninio pasirinkimo įveda valstybės kontrolę kiekviename žingsnyje, net nurodo, kuo žmogui reikia tikėti ir kuo tikėti negalima, ir taip sukuria tironiją.
Prieš 30 metų net komunistai suprato, kad tik kapitalizmas, nors ir su trūkumais, kartais net bjauriais, gali patenkinti žmonių poreikius, ir pirmiausia prigimtinį žmogaus poreikį būti laisvam.
Prieš 30 metų pakilusi į Sąjūdį Lietuva atmetė kasdienį valdžios moralizavimą ir absurdiškus okupacinės valdžios propagandos šūkius, kad „ekonomika turi būti ekonomiška“, „penkmetį per ketverius metus“ ar „Gagarinas buvo kosmose ir Dievo nematė“. Tačiau kiek tokių žmonių Lietuvoje būtų šiandien? Net tarp studentų?
Valstybės kontrolė vietoj asmeninio pasirinkimo įvedama vis sparčiau. Kuo daugiau draudimų įvesta, tuo daugiau draudimų reikalauja jų šalininkai. 2018-aisiais draudimų šalininkai jau ne kėlė galvas – jautėsi padėties viešpačiais.
Sovietai narkomanus kišdavo į kalėjimus. Bausdavo ligonius. Lietuva jau kelinti metai daro tą patį. Už tai, kad buvo pagauti turintys narkotikų, nors policija pripažino, kad jie nesirengė narkotikų platinti, 2016 m. apkaltinti 1 592 žmonės. Pernai – 1993. Tik per 10 šių metų mėnesių – 1862.
Policija muša rekordus. Paauglių, kaip nors nusikaltusių dėl narkotikų, skaičius padidėjo 2,12 karto. Užuot sodinusi narkotikų dilerius, policija gaudo ligonius. Pagauti priklausomybę turintį vaiką tūkstantį kartų lengviau nei milijonus iš narkotikų uždirbantį banditų tūzą. Garantuotos premijos. Narkomanų visada buvo ir bus daugiau nei narkotikų pardavėjų.
Lietuva, užuot gydžiusi ligonius, Seimo daugumos valia tūkstančiais baudžia jaunus ligonius už ligą. Kiša ligonius į kalėjimus. Ar gali dar tokia valstybė vadintis laisva?
Jei jums atrodo, kad taip jiems ir reikia, kad ligonius būtina sodinti, o ne gydyti, jei esate toks bukas, kad pats nesugebate nuspręsti, kas jums yra geriau, todėl visur būtinas valdžios įsikišimas, jūs tebegyvenate sovdepijoje. Kad į ją atgal būtų sukišti ir tie, kurie iš jos yra ištrūkę, lieka tik apriboti tikėjimo laisvę ir privačios nuosavybės teises. Ir Lietuvos laisvos nebėr.
Netenka abejoti – tiek dauguma ateistų (pagonių), tiek visi lūzeriai ir pavyduoliai su džiaugsmu bent vienam iš tų punktų pritartų. Į tai ir artėjome visus metus, gražiai pavadintus Respublikos Šimtmečio metais.
Mokytojai už streiką, teisę į kurį jiems garantuoja Konstitucijos 36 str., teigiantis, kad „negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus“ , paties Ministro Pirmininko ir jo aplinkos buvo išvadinti Rusijos agentais.
O kaip vertinti Kriminalinės policijos pareigūnų, kurių darbas yra kovoti su organizuotomis banditų gaujomis, vizitus su įspėjimais pas mokytojus, kurie socialiniuose tinkluose reiškė nuomonę apie streiką? Kas tai, jei ne šiurkštus dviejų Konstitucijos straipsnių – 31-ojo ir 25-ojo – pažeidimas?
Dauguma jūsų turbūt šįmet nė nepastebėjo, kaip NKVD-KGB tardytojų stiliaus klausimai „kas tave siuntė? Kam dirbi?“ iš anoniminių komentarų erdvės portaluose persikėlė į ministrų, Seimo narių ir specialiųjų tarnybų vadų bei komisarų lūpas ir kabinetus.
Tie patys žmonės, kurie šįmet veidmainiškai intronizavo į prezidentus mūsų laisvės simbolį Ramanauską-Vanagą, vogė mūsų laisvę glėbiais. Darė tai ir tą dieną, kai Seimas, numojęs ranka į istorikų pateiktus faktus, balsavo už pačiam Vanagui nereikalingus antpečius. Vogė mūsų laisvę daugumai iš mūsų tyliai murmant, o draudimų šalininkams su riksmais pritariant.
Tai buvo ką tik. Kas prieš tai protestavo – be Svaro, dar kelių dainininkų, dirigentų ir žurnalistų? Ar nors viena Seimo partija visais atvejais iki vieno nario protestavo prieš laisvės trypimą?
Partijos pačios kaip avys varomos į skerdyklą. Lietuva komitetėja. Prieš ketverius metus neaišku kam atsakingi, tiksliau kalbant, niekam neatsakingi komitetai paėmė Kauną, Šiaulius, Alytų, Panevėžį. Kitąmet tai jau gresia ir Vilniui bei Klaipėdai. Ratas užsidaro. Lieka sugrąžinti Centro Komitetą?
Po kitąmet vyksiančių Prezidento, miestų merų ir tarybų bei Euoparlamento rinkimų CK su Ideologijos ir Propagandos skyriais gali tapti artimesne perspektyva nei, tarkim, kita pasaulio finansų krizė, apie kurią šįmet bla-bla-bla skiedė naujienų portalai.
Berlyne yra puikus Mauerwego dviračių takas, vedantis prie Vanzės ežero. Šioje vietoje sovdepija 1961 m. pastatė šlykščiausią žmonijos istorijoje sieną. Kad ji būtų nugriauta ir čia atsirastų dviračių takas, reikėjo laukti 28 metus ir dar kelerius metus po to statyti dviračių taką bei kitaip gydyti miesto žaizdas. Pati siena buvo pastatyta per parą.
Kad Lietuva susigrąžintų laisvę, prireikė 50 ilgų metų – su mariomis kraujo, masiniais trėmimais, turto konfiskacija, kritiško proto, tikėjimo ir krikščioniškos tapatybės naikinimu.
Kiek mus mažai nuo to meto skiria, galite pamatyti kad ir atminimo lentose ant Vilniaus sienų. Per 28 metus net sostinės valdžia nesugebėjo pakeisti net mūsų klasikų M.K. Čiurlionio, Vienuolio, Žemaitės ir Putino atminimo lentų su rusiškais tekstais. Gal ir nebereikės keisti. Jei net liberalų kandidatas į merus baidosi alaus bokalo šmėklos, manydamas, kad taip Lietuvai bus geriau.
