Ta, kurioje Žilvinas duoda Eglei sunešioti geležines kurpes. Jos skirtos tam, kad Eglė niekada nepamatytų tėvų ir giminių, bet formaliai pati būtų dėl to kalta. Nugi nesunešiojo klumpių.
NATO dėdžių pasakos apie Ukrainos priėmimą į NATO yra geležinės kurpės Ukrainai. NATO žilvinai slapčia viliasi, kad Ukraina niekada nesunešios bendrosios JAV-Vokietijos įmonės geležinių kurpių.
„Jie turi atitikti tuos pačius standartus. Taigi mes nesiruošiame to palengvinti“, porina Žilvinas- Bidenas. Po 500 dienų karo, per kurias ukrainiečiai sudaužė 12 000 rusų tankų ir šarvuočių, 5 000 artilerijos pabūklų ir MLRS, 600 naikintuvų bei sraigtasparnių ir beveik 1 300 raketų?
Tikras postmodernistas tas Bidenas. Kaip žinoma, modernizmas vertino racionalumą, objektyvumą ir pažangą, o postmodernizmas bruka abejonę, ar jie išvis įmanomi.
Kancleris Scholzas, priešingai, yra socrealistas. Sako, kad į NATO gali įstoti tik tas, kuris neturi nesureguliuotų konfliktų. Kipras galėjo. Vakarų Vokietija tapo NATO nare tada, kai Vokietija de facto buvo suskaldyta į tris dalis, o dvi didžiausios neturėjo diplomatinių santykių. Bet toks tas socialistinis realizmas – konfliktai gali vykti tik tarp gero ir dar geresnio.
Kai Ukraina laimės, tada ir priimsim ją į NATO, sako NATO dėdės. Tarp jų ir Nausėda, pastaruoju metu meistravęs teoriją apie Trečiąjį pasaulinį karą ir – turbūt nusižiūrėjęs į Lukašenką – Vilniuje pažadėjęs parodyti, iš kurios pusės Ukraina į NATO ateis labai pamažu.
Turbūt per logikos paskaitas ponai bus rūkę už mokyklos išviečių. Kai Ukraina nugalės Rusiją, kam jai tada tas NATO? Ukrainai NATO narystės ir nedviprasmiškos pagalbos reikia dabar. Kad išsaugotų savo karių ir civilių gyvybes ir likusios infrastruktūros orkai raketomis nesugriautų.
Po 500 dienų karo siūlyti Ukrainai ką nors pamažu ir dar kada nors tolimoj ateity yra cinizmas, kokio pasaulis negirdėjo nuo Chamberlaino ir Daladier laikų. Tai parama agresorei Rusijai.
Pasakos Žilvinas nebuvo toks beširdis. Neuždraudė Eglei daužyti geležines kurpes į akmenis vaikštant atskirose teritorijose ar kreiptis pagalbos į seną jūrų raganą.
NATO žilvinai rafinuotesni. Ginklų Ukrainai duoda po truputį, pamažu, anot Nausėdos. Prieš pradėdama puolimą Ukraina buvo gavusi vos pusę žadėtos sunkiosios ginkluotės, o dėl naikintuvų tai išvis pasaka be galo.
Ukraina negauna nė šimtosios dalies to, ką iš JAV gavo SSRS karo metais. SSRS pagal lendlizo įstatymą gavo 18 500 lėktuvų, tiek pat tankų ir šarvuočių, 430 000 sunkvežimių bei automobilių. Ukrainai užtektų ir šimtosios dalies tų naikintuvų. Generolas Zalužnas sutinka su šimtu.
Antra, net Lietuva su Lenkija nė karto niekur nepasukiojo piršto prie smilkinio dėl to, kad JAV draudžia ukrainiečiams Vakarų ginklus naudoti agresorės teritorijoje. Kaip, sakykit, sudaužyti aerodromus ir lėktuvus, iš kurių su raketomis kyla bombonešiai? Kaip smogti priešo armijų tiekimui, karo pramonei?
Įsivaizduokit, kad prezidentas Rooseveltas būtų neleidęs Raudonajai armijai amerikoniškais tankais ir studebekerių traukiama artilerija lupti hitlerininkų Prūsijoje ar šturmuoti Berlyno. Absurdas. Net ir po 500 dienų žiauriausio karo šituo absurdu Bideno administracija didžiuojasi ir dar leidžia anonimiškai paburbėti, kad Ukraina per lėtai puola.
Kaip apskritai galima liepti Ukrainai su tokia dvipūde ant kojų greituoju būdu įveikti Rusiją?
Trečia, rusų karo metu pagamintose raketose randama daug Vakarų komponentų. Net 90 proc. – iš JAV ir ES šalių, tik šiek tiek iš Taivano ir Kinijos. Rusai neseniai padidino raketų gamybą, nors Vakarų sankcijos turėjo ją užraukti. Keistasis karas.
Neįmanoma laimėti šachmatų partijos, jei priešas, kuriam padeda tavo sąjungininkų verslai, taikosi suknežinti tavo galvą šachmatų lenta, o iš tavęs visokie „humanvočai“ ir net NATO šalių prezidentai reikalauja laikytis išmislytų taisyklių nusiimant nuo lentos tai rikį ir žirgą, tai bokštą.
Ketvirta, niekam, o pirmiausia JAV prezidentui negalima leisti pamiršti, kad tai JAV 1994 m. susitarsui su Rusija atėmė iš Ukrainos atominį ginklą, tai JAV įsakė perduoti rusams Ukrainos sunkiuosius bombonešius Tu ir raketas X-101, X-555 etc., kuriomis rusai dabar žudo civilius.
Nepaisant to, Ukrainos armija daro tai, kas neįmanoma. Kuri NATO armija praktiškai be aviacijos sugebėtų mušti Rusiją? JAV armija, ir ta apsidirbtų. Tai kodėl NATO tyčiojasi iš Ukrainos, kaip Žilvinas iš Eglės, liepdamas jai sunešioti geležines kurpes? Ką Ukrainai duoda NATO genseko Stoltenbergo siūloma NATO-Ukrainos taryba?
Ukrainai reikia ne pseudokomisijos posėdžių sušaukimo teisės eiliniam bla-bla-bla, o ATACMS ir kitų bent vidutinio nuotolio raketų. Paramos realiu karo laiku su keliskart galingesniu už ją užpuoliku.
Mitingas Vilniuje įeitų į istoriją, jei NATO priimtų domėn, pvz., tai, ką siūlo Bundestago socialdemokratas M.Rothas.
Negalima iš Ukrainos reikalauti idealios taikos. Ukrainą reikia kuo greičiau priimti į NATO, o 5 str. taikyti toms jos žemėms, kurias Kyjivas kontroliuos įstojimo į NATO metu. Priešingu atveju, pastebi Rothas, Ukrainos priėmimo į NATO gali tekti laukti iki antrojo Kristaus atėjimo. Todėl, kad net jei Ukraina išvarys rusus iš savo žemių, Maskva gali nepasirašyti taikos sutarties. Įšaldytas konfliktas. Scholzui tai kliūtis Ukrainos narystei NATO.
NATO galingieji Vilniuje gali padaryti, kad Rusijos raketos nebekristų daugiau ant Kyjivo, Lvivo, Dnipro ir kitų miestų, nustotų griauti ir žudyti.
Tam tereikia atmesti Rusijos primestas geopolitikos taisykles. Bet primiausia atsisakyti draudimų ir apribojimų Ukrainai. Kare kaip kare. Užpulta šalis turi teisę gintis – daužyti agresorių visur, įskaitant Maskvą ir Vladivostoką.
Neatvykdamas į NATO samitą Vilniuje Zelenskis padarytų gerą darbą Vakarams.
Jei Vilniuje vietoj jo būtų tik perskaitytas jo kreipimasis, panašus į tą kalbą, kurioje Ukrainos prezidentas mokė elementaraus padorumo Bulgarijos prezidentą, Vilniaus samitas įeitų į istoriją kaip mekentojų susirinkimas, po kurio Vakarams tektų ieškoti būdų ištiesti nugaras. Peržiūrėti veikimo taisykles ir tarpusavio susitarimus, įskaitant NATO sutartį.
Zelenskis galiausiai gal ir atvažiuos. NATO dėdės išsaugos veidus.
Bet ar NATO Vilniuje gali priimti istorinių sprendimų dėl Ukrainos ir karo, jei čia išsidrėbęs posėdžiaus paskutinis Europos niekšas, Putino agentas Orbanas? Jei net jokių konfliktų per pastaruosius 315 metų su niekuo neturėjusi Švedija vis dar nėra ir nežinia kada bus priimta į NATO, ką NATO gali pasakyti Ukrainai?
Į kokią burtininkę patarimo turėtų kreiptis Ukraina, kad sunešiotų geležines NATO kurpes? Pačiam NATO praverstų tokia ragana, kad aljansas galėtų nusimesti užsikabintą prisikalbėjimų dvipūdę, leidžiančią Rusijos fuhreriui vis dar kažko tikėtis šitame užsitęsusiame kare.
