Dievo vietą užėmė žmogus, kuris ateityje turės tapti antžmogiu. Būtent tokia idėja vėliau maitins fašistines, komunistines ir kitas transhumanistines ideologijas.
Žmonijos aušroje buvo metas, kai žmogiška būtis ir buitis ėmė skirtis nuo gyvuliškosios.
Kai sukaupusios minimalias žinias ir gerovę bendruomenės iš laukinio būvio ima žengti pirmuosius žingsnius civilizacijos link – pradeda laidoti mirusiuosius, rūpintis senoliais ir silpnaisiais, – jie ima kelti klausimus apie pomirtinį pasaulį, gyvenimo prasmę. Tai ikireliginės visuomenės.
Ikireliginių „tiesų“ aiškintojais tapdavo šamanai. Dažniausiai tai būdavo genties keistuoliai (neretai psichikos ligoniai, kurių tuomet niekas neatskirdavo), kurie girdėdavo balsus, matydavo vizijas. Kartais toms „galioms“ sustiprinti naudoti įvairūs svaigalai – augalai, gėrimai, smilkalai...
Animizme nėra bendros religinės sistemos – tikima šamano galiomis, tuo, ką jis perduoda transo būsenoje sužinojęs kaip protėvių valią ar tiesiog dvasių žinią ir pats užkalba, pajungia dvasias bendruomenės naudai.
Religijai būdingos tam tikros dogmos, tikėjimo tiesos, kurios įpareigoja žmones laikytis tam tikrų taisyklių, praktikų ne todėl, kad tai nusako valdovo įsakymai ar įstatymai, ne todėl, kad taip dvasios kalbėjo šamanui, bet todėl, kad jos tapo moraliniais imperatyvais ir vertybiniais orientyrais.
Būtent todėl civilizacija gimsta kartu su religija. Nes kaip įstatymai reguliuoja visuomeninius santykius, taip religinės normos nusako etinius ir moralinius standartus, elgesio tabu. Tik tokios visuomenės gali susitelkti tiek monumentalios architektūros statybai, tiek visuotinei gynybai. Nes atsiranda žmonių, kurie pasiryžta aukotis aukštesnio tikslo labui: paskirti gyvenimą katedros statybai ar ryžtis garbingai žūti mūšyje.
Krikščionybė nuo kitų religijų skiriasi tuo, kad ji vienintelė žmogų prilygina Dievo paveikslui. Žmogus joje – ne niekinga dulkė, valdovo ar dievų vergas, tarnas, bet Dievo atspindys.
Tokia žmogaus samprata įgalino žmogų siekti to, kas pranoksta jo supratimą čia ir dabar apie save ir pasaulį.
Būtent todėl krikščionybė ir leido susiformuoti, iškilti ir tapti pačia sėkmingiausia civilizacijai, kuri pasirėmė jos, o ne kurios kitos religijos dogmomis.
Nuo geografinių ir mokslo atradimų iki visuotinio švietimo ir socialinės rūpybos: visa tai iš siekio siekti šventumo, tapti geresniam ir kurti geresnį pasaulį – artėti Dievo link.
Žinoma, Krikščioniškoji Vakarų civilizacija netapo Dievo karalyste ar rojumi Žemėje – žmogaus prigimtis nuodėminga, joje būta daug gėdingų nuopuolio epizodų, tačiau nepaneigiamas faktas, kad, kol šios civilizacijos pamatas buvo krikščionybė, tol ji buvo progreso variklis – ne tik technologinio, bet ir socialinio bei dvasinio.
Beje, linijinio laiko samprata irgi atnešta krikščionybės ir ji buvo esminė progresą (kultūrinį, ekonominį, socialinį, mokslinį, karinį ir t. t.) skatinanti jėga, nes žmonės patikėjo pokyčiu, o ne viso ko pasikartojimu. Linijinis laikas išvadavo žmogiškąjį mąstymą ir iš amžino pasikartojančios istorijos ciklo bei dovanojo Viltį.
Tačiau civilizacijos klestėjimas, jos progresyvi raida virsta dekadansu, kai miršta jos Dievas. Tuomet, kai vertybės ir principai, kurie ją sukūrė ir iškėlė, pradedami niekinti ir liaujamasi jų laikytis.
Iš išorės gyvenimas dar teka sena vaga, tačiau civilizacija jau ritasi žemyn. Taip nutiko Romai (prisiminkime, karinė tarnyba buvo perduota barbarams, senąsias vertybes – kilnumą, žodžio laikymąsi, garbę – pakeitė visiškai niekingas hedonistinis elgesys pačiose valdžios viršūnėse ir pan.), panašūs procesai vyksta ir Vakaruose (kurstomi ne pasididžiavimo savo kultūra jausmai, bet įsisiūbuoja paminklų griovimas ir knygų perrašymas, žodžio laisvė ribojama prisidengiant politkorektiškumu ir įžeistais jausmais, kario garbė keičiama pacifizmu ir pan.).
Tačiau žmogiška prigimtis neatsiejama nuo prasmės paieškų. Todėl, kai miršta Dievas, Babilono bokšto statyba ir aukso veršio garbinimas neišvengiami. Kai nesivadovaujama Dievo žodžiu, sukauptos brangenybės sulydomos į stabą ir jam atnašaujamos aukos.
Mūsų pasaulyje, kuriame daugeliui Dievas jau miręs, tai ir bandoma daryti ant naujųjų stabų aukuro: klimato kaitos ir woke (pabudimo) kultūros tikėjimų.
Beje, kaip ir būdinga ikireliginėms, animistinėms visuomenėms, ignoruojamas ne tik Dievas, bet ir elementarios mokslo žinios. Kaip pirmykščiam žmogui griaustinis, Žemės drebėjimas, Saulės užtemimas ar sausra atrodė fatališki ženklai, dievų rūstybės pasireiškimas, taip ir šiuolaikinis žmogus yra gąsdinamas besniegėmis žiemomis ar kylančiu vandenynų lygmeniu. Ir visuomenė gąsdinama visai taip, kaip tada, šamanų laikais, kad nieko nedarant ištiks apokalipsė. Ir, neva, egzistuoja tam tikri „teisingi“ veiksmai – aukos, ritualai, – kuriuos atlikus jos bus galima išvengti.
Todėl actekai ir majai, beje, pagal anų laikų standartus pasiekę stulbinamą technologinę pažangą, aukodavo dievams žmones melsdami lietaus ir gero derliaus (moksliniai tyrimai rodo, kad keičiantis klimatui majams ėmė trūkti vandens ir žmogiškos aukos intensyvėjo – kaip žinoma, jos neišgelbėjo civilizacijos nuo žlugimo).
Taip ir šiuolaikinis, Dievu netikintis, bet klimato kaita įtikėjęs žmogus neabejoja, jog pradėjęs rūšiuoti šiukšles, pirkti mažiau drabužių bei atsisakęs susilaukti vaikų išgelbės pasaulį nuo klimato kaitos sukeltų dramatiškų pokyčių.
Žmogus abiejuose istoriškai tolimuose pasauliuose suprantamas panašiai – jis nėra Dievo paveikslas, o tik objektas, priemonė, kuri gali būti aukojama „aukštesnio“ tikslo labui.
Taip, klimatas keičiasi. Tai mokslu įrodytas faktas. Bet jo kismas – natūrali mūsų planetos būsena. Priešingai, būtų keista ir nenormalu, jei jis nesikeistų. Pangėja prieš kokius penkis šimtus milijonų metų virto Gondvana ir Laurazija, o šioji prieš kokius pora šimtų milijonų metų – Eurazija ir Šiaurės Amerika. Lietuvą vos prieš 10 tūkstančių metų dengė ledynai, o Baltijos jūros vietoje prieš kokius 50 milijonų metų ošė tropinės girios.
Ar įsivaizduojate, kokie gamtos gaivalai formavo ir keitė mūsų kraštovaizdį? Kaip atrodė kalnų iškilimas ir pirmosios versmės naujų upių vagose?
Galima keisti mastelį ir žiūrėti į artimesnius laikus, kai klimato kaita darė įtaką ir žmonijos istorijai.
Pavyzdžiui, hunų antpuoliai V amžiuje prasidėjo, nes išdžiūvo stepės ir klajokliai patraukė ieškoti žalesnės žolės. Mažasis ledynmetis Europoje, kuris prasidėjo XIV amžiaus pradžioje ir tęsėsi iki maždaug XVII amžiaus pradžios, Grenlandiją – žaliąją žemę – pavertė ledo sala, o Europoje prasidėjo žiaurūs religiniai karai.
Taip, galima (ir būtina) liautis naikinti ekosistemas, barbariškai kirsti miškus ir susirankioti šiukšles iš pakelių ir vandenynų. Nes tai yra savų namų griovimas ir niokojimas. Bet ar galima sustabdyti pokyčius, kurie vyksta dėl tokių kosminių procesų, kaip Žemės ašies svyravimai ir orbitos pokyčiai, Saulės aktyvumas, tektoninių plokščių judėjimai?
Galima pasiremiant naujausiomis technologijomis bei mokslo žiniomis modeliuoti, kurios planetos vietos atsidurs po vandenynu, o kur jau šiandien prasminga veisti vynuogynus ir alyvmedžių giraites.
Racionalu būtų nuspėti pokyčius bei prie jų prisitaikyti. Tai mokslinis požiūris. Beje, ir evoliucija rodo, kad išliko tos rūšys, kurios ne kovojo su pokyčiais, bet prie jų prisitaikė.
Tačiau metamos milžiniškos lėšos ne Nojaus arkos statybai, bet kovai su tvanu.
Jei Dievui mirus klimato kaitos tikėjimas žmones „išlaisvino“ iš mokslinio pasaulio pažinimo, tai woke ideologija – ėmėsi atomizavimo, identiteto naikinimo ir naujų tapatybių kūrimo.
Kaip šamanai ar žyniai „žino“ tik jiems atskleistą tiesą, taip ir šių laikų prabudėliai yra įsitikinę, kad tikroji tiesa yra ne realiame pasaulyje, o fikcijoje, kaip turi būti.
Pastebėjote? Sekuliarios Vakarų demokratijos pamažu gravituoja religinių valstybių link.
Jei laisvoje demokratinėje visuomenėje egzistuodavo skirtingos nuomonės, požiūriai bei interesai ir oponentai kartais bandydavo vieni kitus įtikinti, nugalėti ar rasti kompromisą, tai „prabudę“ fanatikai, kaip, beje, dauguma naujai užgimusių religijų skleidėjų, žmones skirto į savus, kurie verti užimti pozicijas, būti girdimi ir matomi; į tuos, kuriuos galima atversti (čia itin aktyvios niekieno nerinktos bei neįgaliotos įvairios moterų teisių organizacijos, kurios moters vaidmenį visuomenėje mato tik taip ir ne kitaip, ir įvairiais finansuojamais projektais bando „apšviesti“ dar nesusipratusius visuomenės narius); ir tuos, kurių jau neįmanoma „atversti“, todėl būtina sunaikinti – tiesa, šiais laikais religijos kritikus žudo tik islamistai, čia pasitenkinama cancelinimu ir išstūmimu iš visuomeninio gyvenimo – nesvarbu, ar iš pigaus prekybos centro pardavėjo pareigų, ar iš žiniasklaidos ar politikos užpjudant darbdavį bendratikių isterija: „o kaip žmogus su tokiomis pažiūromis gali pas jus dirbti?“
Teksto pradžioje užsiminiau apie Dievo mirtį ir antžmogio kūrimą. Prabudėliai jį lipdo „išlaisvindami“ iš visų žmogiškųjų saitų – rasės, tautybės, amžiaus, šeimyninės padėties, tikėjimo ir net lyties. Visa tai neva nesvarbūs dalykai – tik socialiniai konstruktai, varžantys ar net stigmatizuojantys individą.
O kas yra individas be tautybės, lyties, šeimyninės ir socialinės padėties? Statistinis vienetas skaitmeninėje erdvėje?
O gal vis tik „Aš“ apibrėžtis peržengia čia ir dabar tašką? „Aš“ esu ne tik mano genų rinkinys, paveldėtas iš protėvių, bet ir patirtys, išsilavinimas, gimtoji kalba ir išmoktos kalbos, tautos istorija, archetipai... „Aš“ esu tarsi svarbi dalis savotiško tinklo, kuris egzistuoja ir dabar, ir prieš tūkstančius metų, ir po tūkstančių metų, kuriame persipina žmonijos patirtys ir ateities projekcijos.
Kiek žmonių šiandien geba į save pažvelgti iš laiko ir erdvės perspektyvos, kuri yra daug platesnė nei jo gyvenimas?
Žmonija nuėjo ilgą ieškojimų, klaidų ir atradimų kelią ne tam, kad iš savo kelio – linijinio laiko – ir vėl pasuktų ciklinio laiko link ir sugrįžtų ten, kur jau buvo – į ikireliginių tikėjimų pasaulį.
Primityvios Afrikos tautelės vis dar žaloja mergaites, praktikuodamos jų apipjaustymus. „Pažangūs“ fanatikai žaloja vaikus, keisdami jų lytį. Skirtumas, kad Afrikoje tai atliekama buitinėmis sąlygomis, tačiau net ir sužalota mergaitė išlieka moterimi, o pažangiose šalyse – vaikų žalojimai vykdomi steriliose operacinėse, sunaikinant galimybes sugrįžti į savo prigimtinę tapatybę. Tai kraštutinė žmogaus „išlaisvinimo“ iš bet kokios tapatybės forma.
Sunku nuspėti, ar mūsų vėl laukia naujųjų religinių karų epocha. Tačiau realus, tikras karas – ant slenksčio. Paradoksalu, tačiau tik visos visuomenės pasirengimas aukotis ją apsaugo nuo tapimo agresijos auka.
Tačiau žmogus ryžtasi aukotis tik tuomet, kai yra aukštesnis tikslas nei „Aš“ ir savo hedonistinių poreikių čia ir dabar tenkinimas. Kai „Aš“ jaučiasi esąs ir kažko didesnio bei svarbesnio už save dalimi – tautos, valstybės, šeimos.
