Diskusijų centre šiandien turėtų būti ne klausimas, kaip bausti ar nebausti priklausiusius komunistų partijai asmenis (kiekvienas atvejis unikalus: vieni jau mirę, kiti nėra padarę realių nusikaltimų, yra dalyvavusių represijose, vykdžiusių nusikaltimus, bet iki šiol nenuteistų), bet būtinybė aiškiai įvardyti komunistinės ideologijos brutalumą, nežmoniškumą ir ją pasmerkti, kad niekada daugiau ir jokia forma ji nebeatgimtų.
Partija buvo tik tą ideologiją įtvirtinantis įrankis. Todėl neužtenka vien tik pasmerkti organizaciją, įvykdyti teisingumą išlikusiems kolaborantams. Tą padarius, bet nepasmerkus pačios ideologijos, komunizmas turės visas sąlygas atgimti kokia nors kita, nauja, modernia forma.
Atkūrus Nepriklausomybę desovietizacija neįvyko. Buvo paskleistas mitas „ir tuomet dirbome Lietuvai“ ir buvusi nomenklatūra įsijungė į valstybės valdymą. Šiuo metu daugelį buvusių komunistų ir KGB‘istų sėkmingai keičia jų atžalos. Pasidomėkime biografijomis ir pamatysime, kas ir kodėl taip aršiai puola bandymus įvardyti tiesą.
Yra sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai. Po Antrojo pasaulinio karo buvo pasmerktas fašizmas ir nacizmas, ne tik Vokietijos nacionalsocialistų partija. Komunizmas ir komunistų partija analogiško pasmerkimo nesulaukė. Juk SSRS buvo nugalėtoja!
Vėliau, jau žlugus Sovietų Sąjungai, daugeliui žmonių atrodė, jog komunizmas irgi žlugo. Nes komunistinė ideologija po Antrojo pasaulinio karo buvo siejama ir tapatinama su konkrečiu dariniu – Sovietų Sąjunga. Nelikus jo, tarsi neliko ir tos ideologijos. Juk planinę ekonomiką pakeitė rinkos, žmonės ėmė keliauti, kurti verslus, leisti uždraustas knygas, burtis į politines partijas... Represijos pasibaigė. Ant komunizmo ideologijos sukonstruota realybė ir buitis, rodos, suaižėjo, išsibarstė ir išnyko. O kaip ideologija?
Šiandien matome įsigalėjusį komunizmą Kinijoje, Lotynų Amerikoje. Kinijos pavyzdys rodo, kad komunistinė valstybė gali puikiai įvaldyti ir technologinę pažangą, ir būti ekonomiškai konkurencinga. Jos pavyzdys įpareigoja atsikratyti mums įprastų stereotipų apie komunistinę visuomenę.
Matant, kaip Vakarų demokratijose tarp kai kurių rinkėjų vėl atgyja marksizmo idėjos, kaip protestuose ginama Rusijos agresija, galima pagrįstai klausti, ar komunistinė ideologija tikrai neveikia ir netarpsta Vakarų pasaulyje, besinaudodama demokratijos teikiamomis galimybėmis? Juk žinoma, kad Sovietų Sąjunga skleidė komunistinę propagandą ir Vakarų šalyse, veikė per intelektualus bei politikus. Šiandien subrendo to veikimo vaisiai.
Komunizmo atgimimo pavojus yra užmarštis ir nežinojimas. Daugelis žmonių, kurie nestudijavo istorijos ar nesidomėjo komunizmu, šiandien jau negeba atpažinti komunistinių idėjų, jei jos pateikiamos, išnaudojant dabarties aktualijas ir pasitelkiant šiuolaikinius terminus bei simbolius.
Prisiminkime: sovietmečiu dominavo požiūris į žmogaus asmenį kaip režimo nuosavybę. Tai buvo daroma tariamo visuomenės gėrio labui. Tai pasireiškė daugybe prievartinių veiksmų prieš asmenį: nuo ką tik gimusių kūdikių atskyrimo nuo motinų ir maitinimo nustatytomis valandomis, privalomo skiepijimo ir priverstinio gydymo nuo psichikos, venerinių ligų ir priklausomybių iki ribojimo keliauti bei nuobaudų už „netinkamą“ aprangą ar šukuoseną. Totalitarinėje visuomenėje pagal tai, kaip asmuo paklūsta režimo taisyklėms ar ne, ir nustatomas jo lojalumas bei gaunamos gėrybės.
Šiandien tai ypač puikiai matoma komunistinėje Kinijoje, kurioje įdiegta socialinių kreditų sistema – šalyje, kur dar visai neseniai buvo vykdoma vieno vaiko politika, įgyvendinama net priverstiniais abortais, šalyje, kur uigūrai iki šiol neturi elementarių žmogiškų laisvių, o tikintieji (krikščionys, musulmonai, budistai) prieš dalyvaudami religinėse apeigose privalo registruotis etninių ir religinių reikalų komisijos sukurta programėle „Smart Religion“. Prieš atlikdami rezervaciją tikintieji turi pateikti asmeninę informaciją: vardą, pavardę, telefono numerį, valstybinį identifikavimo numerį, nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, profesiją ir gimimo datą.
Ir iki šiol Vakarų pasaulis patogiai rinkosi nematyti, kas vyksta toje komunistinėje šalyje. Buvo patogiau vartoti pigius gaminius, nei smerkti totalitarizmą.
Tiesa, žmogiškojo orumo ir neliečiamumo samprata susvyravo ir Vakarų pasaulyje per pandemiją, kai iš Kinijos kilęs virusas buvo pradėtas valdyti kiniškais metodais.
Kaip atsitiko, kad kiniško totalitarizmo metodais buvo veikiama ir pas mus, ir komunizmo nemačiusiose šalyse? Galimybių pasas nesaugojo nei nuo viruso platinimo, nei nuo užsikrėtimo, tačiau buvo priemonė paskatinti pritariančiuosius valdžios sprendimams ir nubausti abejojančiuosius. Ir tai vyko XXI amžiuje, Vakarų pasaulyje, išgyvenusiame totalitarizmo siaubus!
Jei nebus šio meto klaidos pripažintos ir iš jų pasimokyta, yra rizika, kad net ir deklaruodami priešiškumą Kinijos politikai, mes imsime artėti būtent prie tokio valdymo būdo. Skaitmenizacija tam atveria neribotas galimybes.
Kitas komunistinio požiūrio į žmogų pasireiškimas mūsų gyvenime – kilniai atrodanti idėja įteisinti numanomą organų donorystę.
Beje, neatsitiktinai Katalikų Bažnyčia, didžioji komunizmo priešininkė, kuri remia organų donorystę, nepritaria būtent tokiam jos modeliui, nes juo žmogus yra paverčiamas objektu ir priemone. Požiūrio į žmogų kaip į asmenį čia irgi nebelieka.
Mūsų dienomis sėkmingai klesti dar vienas sovietinės ideologijos štampas – ideologijos pervadinimas mokslu kovojant prieš religiją, tradiciją ir net sveiką protą. Prisiminkime, su mokslu nieko bendro neturinčioms ideologinėms klišėms mokslo etiketės užkabinimas anuomet turėjo pagelbėti efektyviai nutildyti oponuojančiuosius režimui, juos marginalizuoti. Tokį metodą sovietai naudojo, pavyzdžiui, pedagogikoje, skleisdami žmogaus kaip balto lapo, t. y. neturinčio prigimties ir atviro ideologijai, sampratą, tiek eksperimentuodami žemės ūkyje ar įtikėję, jog galima priversti upes tekėti prieš jų natūralią srovę, tiek neigdami Dievą – argumentu „Gagarinas buvo kosmose ir jo ten nerado“. Analogiškais metodais, deja, kartais naudojamasi ir šiandien.
Pavyzdžiui, Vakarų pasaulio universitetuose diegiant pseudomokslines disciplinas, kurių tikslas yra socialinių konstruktų „atradimas“ su tikslu sukurti „naująjį žmogų“.
Net senasis Vilniaus universitetas neatsispyrė tokiems gundymams ir buvo sukurtas bei rekomenduotas vartoti naujadaras „žmoga“.
Kai kalbėjimą reguliuoja ne mandagumas, etiketas, kultūra, o įvairios struktūros, atveriamos durys dar vienai komunizmo idėjai – kalbos kontrolei ir naujakalbės diegimui.
Jei universitete „žmoga“ kol kas rekomendacija, tai priėmus vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą atsivertų durys realiam žmonių persekiojimui už išsakytus savo įsitikinimus, religinius pamokslus ar tiesiog tradicinį kreipinį „ponas“ ir „ponia“, kas jau vyksta tokį įstatymą turinčiose Skandinavijos šalyse ar Kanadoje.
Beje, Sovietų Sąjungoje irgi buvo eliminuoti ponai ir ponios, tik ten visi buvo ne žmogos, bet draugai. Tai tiek to skirtumo praktikoje, bet ideologinis pamatas – tas pats.
Akivaizdu, jog žlugus SSRS komunizmas niekur nedingo, priešingai, jam tapo atviros sienos sklisti per visą pasaulį, tik pasivadinus savo paties priešybe – laisve.
Komunizmo ideologai išmoko pamokas ir dabar negrasina sušaudyti ar įgrūsti į konclagerį, tačiau už tariamą neapykantą baudžiamoji atsakomybė bus numatyta.
Kaip tai toli nuo Voltero žodžio laisvės supratimo: „Aš nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet aš iki mirties ginsiu tavo teisę pasakyti tai.“
Brutalią kruvinos revoliucijos idėją keičia švelnioji galia – jokios neapykantos, viskas Jūsų pačių labui, saugumui ir gerovei. Tik kaip ir senajame komunistiniame pasaulyje, taip ir naujajame, tai turės būti deleguota nuspręsti ne asmeniui, bet sistemai. Juk mokslas žino geriau? O geras pilietis neturi ko slėpti nuo valdžios?
Tik per stebuklą Lietuvoje nebuvo priimtas dar vienas komunistine dvasia persmelktas įstatymas, leidžiantis bankams apie mus rinkti ir kaupti pačius asmeniškiausius duomenis. Manau, tai nebuvo sąmoningas mūsų įstatymų leidėjų siekis grįžti atgal, veikiau istorijos žinių stoka ir iš to kylantis negebėjimas reflektuoti ir įžvelgti grėsmių.
Istorijos pamiršti negalima, iš jos privalu mokytis, nes priešingu atveju ji gali ir vėl kartotis.
„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – per valstybines šventes gieda ir visi piliečiai, ir politikai, tarp kurių ir partizanai, ir buvę komunistai, ir KGB‘istai, ir disidentai, ir politiniai kaliniai, ir tremtiniai, ir jų visų atžalos.
Iš kokios praeities mums šiandien semtis stiprybės? Vincui Kudirkai toks klausimas nekilo. Herojų ir antiherojų plejada buvo aiški. Kas gynė, kūrė Lietuvą ir kas ją išdavė.
Apie kokias atramas mąsto giedodami Tautiška giesmę komunistų ir partizanų ainiai? Kas išbandymų metu pasirinktų Juozo Lukšos-Daumanto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Jono Žemaičio, Katalikų Bažnyčios Kronikos rengėjų ir platintojų kelią, o kas – Kosto Kubilinsko, Nachmano Dušanskio, Antano Sniečkaus ar tiesiog patogiai gyvenančio eilinio komunisto karjeristo?
Kas šv. Velykas pasitiktų prie kuklaus stalo, persekiojamas ir niekinamas, o kas kasdien mėgautųsi gerove iš spec. parduotuvių prekystalių?
Kurie buvo teisieji, o kurie – nusikaltėliai: Rainių aukos ar jų budeliai? Už vaikų katechezes persekiotas kun. Juozas Zdebskis ar prie šventoriaus vartų vaikus registruojanti komunistė pedagogė?
Į šiuos klausimus yra tik vienas teisingas atsakymas ir šiandien būtina į jį atsakyti. Nes nuo jo priklauso mūsų ateities kelias.
