Žydai reikalavo Jėzui mirties bausmės, tačiau jis nebuvo pažeidęs Romos įstatymų. Nusileisti jų reikalavimams reiškė parodyti savo silpnybę ir pataikauti miniai. Nepaklusti miniai buvo irgi pavojinga: grėsė maištas ir skundai pačiam imperatoriui. Valdytojas buvo nekenčiamas vietinių, kuriems jis įkūnijo visas okupacinės valdžios blogybes. Norėdamas išlaikyti tvarką, taiką ir savo postą Pilotas turėjo laviruoti tarp pareigos Romos imperijai ir jos teisei bei vietinių interesų ir papročių.
Todėl jis apklausė Jėzų, tačiau jame neradęs jokios kaltės uždavė paskutinį klausimą: „O kas yra Tiesa?! Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.“(Jn 18, 39-41)
Toliau sekė nukryžiavimo ir prisikėlimo istorija. Piloto rankų nusiplovimas tapo simboliu, kai tariamo gėrio vardan ir visų interesų labui paminama Tiesa; o jo vardas – turbūt dažniausiai minimu vardu: viso pasaulio krikščionys kalbėdami Tikėjimo išpažinimą kaskart jį pamini „kentėjo prie Poncijaus Piloto“. Maldoje jo vardas atsirado tikrai neatsitiktinai.
Kodėl nelaimingojo Judo, kuris nė nepasinaudojęs trisdešimčia sidabrinių, pasikorė, nes suvokė savo išdavystės siaubą, vardas tapo keiksmu, nereikalaujančiu jokio paaiškinimo – pernelyg akivaizdus jo nusikaltimas, o Poncijus Pilotas primenamas Tikėjimo išpažinime jau du tūkstančius?
Galbūt todėl, kad blogis, prisidengęs visuotinio gėrio siekiu, yra sunkiai atpažįstamas ir todėl toks pavojingas, kad kiekvienai kartai reikia vėl ir vėl apie jį priminti?
Jėzus Pilotui kančios išvakarėse į klausimą „Kas yra Tiesa?“ neatsakė nieko.
Visas jo mokymas buvo atsakymas: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 1-6). Tas mokymas buvo tai, ant ko vėliau kūrėsi visa Vakarų krikščioniškoji civilizacija. Būtent jis, Jėzaus mokymas, iki šiol ir buvo krikščioniškojo pasaulio orientyras, idealas ir tikslas. Žinoma, siekiamas ir per nuopuolius, nuodėmes ir klaidas. Ir per atradimus, pasiaukojimą bei šventumą. Nes nuodėmingos žmogaus prigimties būdais tas tikslas buvo siekiamas, bet žvelgiant į Dievą.
Todėl mes atėjome į trečiąjį tūkstantmetį kaip vienintelė civilizacija, kurioje žmogus matomas ir vertinamas kaip Dievo paveikslas.
Šis religinis supratimas reiškėsi praktikoje, kai atsakymai į laikmečio realijas bei iššūkius padėjo įdiegti ir politinius sprendimus: nuo vergovės pasmerkimo, kankinimų ir mirties bausmės draudimo iki asmens laisvių ir teisių, socialinės rūpybos bei medicinos kiekvienam užtikrinimo.
Piloto pasmerktas Dievas ir Žmogus pakeitė laiko skaičiavimą ir sampratą. Šv. Kalėdos ne tik Jėzaus gimimo šventė – nuo jų ėmė tiksėti mūsų eros laikas. Linijinis laikas, kuriame yra pradžia bei pabaiga.
Klausimas, ar ateisime ir į ketvirtą tūkstantmetį, nėra apokaliptinis, bet civilizacinis. Šv. Kalėdos, būtent ant jų pastatytoje civilizacijoje, virsta ne tik „sezoninėmis šventėmis“, bet ir „kitų jausmus įžeidžiančia švente“. O Poncijaus Piloto rankų nusiplovimas tampa mūsų dienų civilizacijos kultu.
Kai prieš pora metų Europos lygybės komisarė Helena Dalli pateikė pasiūlymą Europos komisijai naudoti „įtraukiančią“ komunikaciją. Anot politikės, šv. Kalėdos turėtų būti vadinamos „atostogų sezonu“, taip pat turėtų būti galutinai panaikinti „seksistiniai“ kreipiniai „ponas“ arba „ponia“, identifikuojantys lytį, kilo tam tikras pasipriešinimas, oficialiai šios idėjos nebuvo įtvirtintos kokiu nors teisės aktu, tačiau surado atramą kai kuriose visuomenės grupėse.
Jei Pilotui prieš du tūkstančius metų dar kilo klausimas, „Kas yra tiesa?“, tai šiandien jis tampa jau vis mažiau svarbus. Nes Tiesos juk jau nebėra. Ji reliatyvi. Kiekvienas sprendžia pats, kas yra gera, ir kas bloga. Svarbi tampa ne objektyvi realybė, bet subjektyvūs jausmai.
Pernai net Lietuvoje, šalyje, kurios istorija remiasi į tautų ir tikėjimų sugyvenimą, vienoje iš ministerijoje užsimota nešvęsti šv. Kalėdų, nes jos „gali įžeisti kitatikius“.
Jėzus niekada nebijojo įžeisti kitų. Nei kai šventyklos prieangyje išvartė prekeivių stalus, nei kai kalbėjo, jog kupranugaris greičiau pralįs per adatos skylutę nei turtuolis pateks į dangų, nei tada, kai Pilotui nieko neatsakė į jo klausimą.
Nes Tiesa būna ir nepatogi, ir skaudi.
Tokia nepatogi, kad jos išsigąsta net patys aukščiausi valdytojai. Užsimerkia akis ir užsikemša ausis.
Šiandien ne tik ministrai bijo švęsti šv. Kalėdas, pasakyti, kiek yra lyčių, bet ir popiežius nesugeba aiškiai įvardinti, kas yra auka, o kas agresorius. Šiandien aukščiausi valstybės vadovai negeba atskirti, kas yra Lietuvos, o kas jų asmeninis interesas.
Neįžeisti jausmų, įtikti Briuselio biurokratams, išlaikyti postą ir reitingus, prasukti reikaliukus ir gauti ne kokių trisdešimt, bet, pavyzdžiui, 160 milijonų sidabrinių tampa naujuoju normalumu.
Ir tada, kai nei lyderių, nei autoritetų, rodo, jau nebelikę, o sutemos tokios tirštos, kad jas gali jausti kone fiziškai, ateina šv. Kalėdos. Tada gimsta viltis.
Ir mes vėl galime matyti savomis akimis, o ne per ideologinius laikmečio akinius, kas yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Nes „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1,5)
Sveiki sulaukę šv. Kalėdų!
