Teisė yra valstybės pamatas, o teisėjai atstovauja valstybę. Jų pareiga – saugoti tą pamatą. Kelių pakopų teismai sukurti tam, kad mažintų klaidų tikimybę. Apeliaciniam teismui gali būti skundžiami neįsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys, taigi, jis yra papildoma instancija, dar kartą pasverianti visas bylos aplinkybes ir skelbianti verdiktą. Nuo valstybės pamatų saugojimo priklauso viso valstybės mūro būklė. Patys matome, kokias pasekmes sukelia pasitikėjimo nekelianti teisėsauga. Namas tik atrodo tiesus ir tvirtas, jei jo pamatai šleivi.
Kada daugybė pavyzdžių vos ne kasdien byloja apie avarinę teisėsaugos būklę, piliečių gyvenimas darosi paženklintas nesaugumo jausmu. Tai lyg gyvenimas avariniame name, kur bet kurią dieną lyg likimas nukris tinko gabalas ant galvos ar įlūš po kojomis papuvę laiptai. Patartina nebandyti pasilypėti aukščiau ir vaikščioti šliūžčiojant, nieko nesudrebinant. Jei tik atsiranda galimybė, tokio namo gyventojai dumia lauk. Kaimynai iš dailių kotedžų atsistebėti negali, ko jie nepasilieka: ir sąskaitos laiku pristatomos, ir šildymu pasirūpinta taip, kad žiemą karščiau nei vasarą.
Prarajos tarp sovietinės okupacijos laikų ir nepriklausomybės nėra, nes mūsų laiko tėkmėje nėra plyšių. Viena virsta į kita, ir taip mes gyvename. Nedidelių pokyčių visuma kada nors pasiekia virsmo tašką. Sukūrę tą virsmą, mes kaip tauta perėjome į gyvenimą kitoje pakopoje, atkurdami nepriklausomybę. Įvyko kokybinis šuolis iš okupuoto krašto į pilnavertę valstybę. Aišku, metams bėgant, randasi gyvenimo nuovargis, ir žmonės ima nostalgiškai svajoti apie praėjusius laikus, kada jų dantys buvo sveiki, o užpakaliai standūs.
Asmeninis gyvenimas yra ne vien gyvenimas valstybėje ir skaičiuojamas nuo žmogaus atsiradimo pasaulyje, o mūsų tautos gyvenimas šiuolaikinėje savo valstybėje turi labai aiškią gimimo dieną – 1990 m. kovo 11d. Buvome išaugę ir verti valstybingumo, todėl drąsiai jį pasiėmėme. Praeitis įvairiais pavidalais persismelkė į gyvenimą laisvėje. Kitaip ir būti negalėjo, nes – išskyrus mūsų vidinę nuostatą - nėra tokių stebuklingų filtrų, kuriais atsijotume praeities grūdus nuo pelų.
Tačiau teisinius valstybės pamatus tautos yra pajėgios apsibrėžti. Mūsų 1992 m. Konstitucijos preambulėje sakoma, jog šį dokumentą skelbia „lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę...“. Nė žodžio apie gyvavimo tarpsnį Rusijos imperijos, o vėliau – SSRS okupacijose kaip apie valstybingumo etapą. Tauta buvo, bet be valstybės. Atrodo, visiškai aišku.
Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas galvoja kitaip. Savo nutartyje 2012 m. liepos 20 d. teisėjų kolegija tvirtina: „Žymuo LTSR yra visuotinai žinomas buvusios valstybės Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika pavadinimo trumpinys. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra“. Štai taip. Visiškai atitinka begėdiškus KGB pensininko Ričardo Vaigausko teiginius, kad jis tyra širdimi tarnavęs Lietuvai.
Iš kur atsirado tokia Apeliacinio teismo formuluotė? Gal ją padiktavo blogio dvasios buvusiuose KGB rūmuose, kur šis teismas dabar įsikūręs? Atsisakydami mistikos, pažvelgiame, kas pasiūlė temą, ir randame UAB „Intraforma“, kuri pageidavo registruoti ženklą LTSR, rašomą standartiniu šriftu, bet Valstybinis patentų biuras atsisakė, tada sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui, šis skundo netenkino, o tada „Intraforma“ kreipėsi į Apeliacinį teismą, jam raštu paaiškindama, jog kalba eina apie ženklą, kuris „buvo naudojamas Lietuvos TSR valstybės gyvavimo laikotarpiu“. Dabar turime jau Apeliacinio teismo patvirtintą nuomonę, jog LTSR – tai buvusi valstybė.
Prašymas registruoti ženklą LTSR buvo pasmerktas nesėkmei, nes norėta gauti teises jo vartojimui spaudiniuose, kultūros ir švietimo srityse. Kitaip tariant, vadovėlyje nepaminėtum tos santrumpos, nesusimokėjęs ženklo savininkui. Bet nesėkmė ten, kur sėkmės tikėtis ir nereikėjo, virto sėkme pasitelkiant Lietuvos teisėsaugą revanšistiniam istorijos perrašymui, kuris klibina valstybės atkūrimo bylą teisėjų kolegijos rankomis.
Du iš tos teisėjų kolegijos, M.Riomerio universiteto docentę Dalią Vasarienę ir Aukščiausiojo teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento direktorių Rimvydą Norkų 2011 m. pabaigoje paskyrė prezidentė, palinkėdama: „Nuo to, kaip jūs sugebėsite atlikti savo pareigą, priklausys žmonių pasitikėjimas valstybe“. Na, jie ir apibendrino.
Tikrai nelengva kurti pasitikėjimą valstybe, kada teisėjams ir teisės mokslininkams nelabai aišku, kur prasideda toji valstybė ir kuo ji skiriasi nuo okupuotų administracinių vienetų su šiaudine užsienio reikalų ministerija ir butaforiniu parlamentu. Didžiausią nerimą kelia faktas, jog šie teisėjai teisės mokslus pradėjo ir baigė nepriklausomoje Lietuvoje.
Trečiasis kolegijos narys Vigintas Višinskis – dar sovietinės kalvės teisininkas, dirbęs taip vadintuose „liaudies teismuose“ teisėju, tad jis gražiai sujungia savo asmenyje darnų pereinamumą, ir jo motyvus suprasti daug lengviau.
Taip ir nesužinojau, ką norėjo daryti „Intraforma“ su registruotu ženklu CCCP – Sovietų Sąjungos santrumpa slaviškomis raidėmis. Gal pardavinėti ištroškusiems po tris centus, kaip gazuotą vandenį su sirupu po tris kapeikas? Kad pro nosį muštų pasaldinti burbuliukai, o dujų sankaupos palaikytų plevenančią intrasvajonę apie pasakiškus okupacijos laikus.
Mat toji paslaptinga kontora bandė registruoti ne tik „LTSR“ kaip ženklą, bet ir „LTSR muziejus“, „CCCP“. Dėl muziejų jie galėtų kooperuotis su Kultūros ministerija, kuri jau dvidešimt metų saugo lenteles ant „LTSR kultūros ir architektūros paminklų“. Tiesa, dalis tų lentelių suniokotos vandalų, kurie nukalinėjo raides TS. Bet viskas atkuriama, jei tik išsaugota, iš ko atkurti.
Tie, kuriems pinigai neturi kvapo, pardavinėti gali bet ką, įskaitant tėvynę. Daugybė žmonių tai laiko savo pasiekta laisve. Laisvai besivartančio blizgučių liūto tiesą išsakė tūlas Žilvinas Grigaitis, pagal savo supratimą pranašaudamas Rūtos Meilutytės ateitį: „Kažkada ateis metas, kai jai teks rinktis vieną iš pasiūlymų, kam atstovauti. Ir aš žinau, kad ji pasirinks geresnį.“
Galbūt šis bomondo atstovas šoko kada kadrilį su buvusia Lietuvos olimpine viltimi Donata Rimšaite, kuri ištekėjo už mistinio niekieno nematyto mylimojo į Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federaciją, ir jis iš savo patirties savaip supranta, kokia meilė yra stipriausia. Žmogui, kuris rūpinasi tik atspindžiais rūpestingai pasirinktų akinių stikluose, lengva suprasti besirenkantį šventę. Rūta Meilutytė yra iš kito pasaulio, ir sako: „Nebūsiu aš britė, ir taškas. Niekada nekeisiu Lietuvos pilietybės ir nėra ko apie tai klausinėti“.
Negaliu nesižavėti, kad Lietuvoje užaugo penkiolikmetė, kuriai rūpi tas pats, kas rūpėjo 1992 m. Barselonoje pirmąkart po trispalve startavusiems Lietuvos sportininkams – garbė ir tėvynė. Ugnis neišblėsusi. Penkiolikmetė su laimės ašara, visa galva praaugusi orius teisėjus. Rūta pasiektos pergalės pavyzdžiu tvirtina savo tautiečiams: Lietuva, mes dar pagyvensime.
Maža detalė: jos tėvas atidavė savo bilietą į finalą plaukimo stadione Rūtos močiutei. Čia sudėta visa pagarba, dėmesys kitam, negalvojant apie save. Viena kitą keičiančių kartų ryšys sukuria atmintį. Tos detalės su bilietu užtenka, kad suprastume, kokie žmonės augino čempionę ir kaip širdyje subręsta žodžiai: „Man atstovauti Lietuvai didžiausia garbė“ (R.Meilutytė).
R.Meilutytė davė Lietuvai, ką galėjo – olimpinį auksą. Iš tėvynės ji gavo tiek, kiek ji galėjo duoti. Jei tai suvoki kaip pasidalinimą kažkuo, kalbos apie „galėjo duoti daugiau“ yra ne į temą. Dabar prabilę apie baseinų stoką kaipmat pritiltų, jei mainais už jų statybą ir išlaikymą reiktų nurėžti po kelis litus nuo atlyginimo ar pensijos. Kiek surenka pinigų valstybė, tiek ir turi.
Rūtos tėvas surado Plimuto koledžą, tada kreipėsi į olimpinį komitetą, šis su plaukimo federacija sudarė trišalę sutartį, pagal kurią apmokėjo apie 30 000 litų už Rūtos mokslo metus, olimpinis sporto centras mokėjo jai dienpinigius. Rūta Plimute mokosi ir treniruojasi nuo 2010 m. rugsėjo. Visos kelionės po varžybas Ispanijoje, Monake ir kitur, nakvynės ir startiniai mokesčiai buvo apmokami iš Lietuvos.
Bus turtingesnė valstybė, bus ir sąlygos geresnės. O ją praturtinti galime tik ką nors jai duodami, o ne vien reikalaudami sau. Tai liečia ir tuos, kurie sumoka mokesčius, ir tuos, kurie juos paskirsto. Kuo daugiau bus mąstančių apie valstybę, tuo mažiau teisėjų pasiklys sąvokose. Mergaitė švelnia pavarde parodė, kad ne juodos mantijos lemia tiesos suvokimą. Lemia, koks švyturys šviečia virš vandens takelio ar įstatymų daugiatomio.