Šiandien dalis Sąjūdžio laikų žurnalistų tapo senjorais. Atsiminimų džiugesnį užgožia mažos pensijos. Pasirodo, metai, paaukoti Tėvynei, dirbant žurnalisto darbą, neįtraukti į darbo stažą.
Pensijas skaičiuojanti „Sodra“ reikalauja dokumentų, kurių nėra. Sąjūdžio būstinėje prieš porą metų pradėjusi dirbti ponia sako dokumentus ir archyvus radusi ant grindų, užklotus storu dulkių sluoksnių. Pradėjusi daryti tvarką pastebėjo, kad dalis įrašų nebeperskaitomi, dalis – išplėšyta.
Tokių, į „Sodros“ duomenų bazes neįtrauktų žmonių nėra daug. Tai laikraščių „Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“, Sąjūdžio Informacinės Agentūros (SIA) žurnalistai. Tiesa, dar yra niekur nepaminėti, tik pačių sąjūdiečių žinomi Sąjūdžio būstinės sekretorės, juodadarbiai.
Šventvagiška būtų reikalauti tremtinių pensijų, tačiau laiką, praleistą dirbat Sąjūdžio metais, reikėtų įtraukti į darbo stažą.
Kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas sakė, kad žmonės, nežinantys savo istorijos, yra mankurtai.
Popiežiaus Pranciškaus raginimas gręžtis į savo šaknis ypač taiklus.
Tai ne kelių žurnalistų, o valstybės istorija. Jeigu nesuskubsime, amžinai gali būti prarasti istorinių Lietuvos įvykių dokumentai, įrašai, nuotraukos. Ir tam, deja, sąjūdietiško entuziazmo nepakaks. Reikia ne tik žmonių, patalpų, bet ir technikos.
Tiesa, yra pavienių pavyzdžių, kai Sąjūdžio žmonės valstybei perduoda savo archyvus. Pvz., fotografas Paulius Lileikis valstybės archyvui perdavė kelių pastarųjų dešimtmečių fotografijas, kurios bus išsaugotos ateičiai.
Diskusiją apie vizualinę Sąjūdžio istoriją pagaliau inicijavo Seimo Valstybinės istorinės atminties komisija. Norisi tikėti, kad Seimas šį tą išgirdo, ir, nepasibaigus 2018-iesiems, Sąjūdžio metams, kažką konkretaus nuveiks. Artėjant niūriems rudens vakarams gal dažnas išsitrauks savo asmeninius archyvus ir atras kažką vertingo.